Skaitau žiniasklaidoje: „Nuimant savavališkai įrengtą atminimo lentą Škirpai, jos gynėjai apsistumdė su policija, o trys net buvo areštuoti”. Berods, vakar pasiekė kita svarbi žinia, kad tūlas pilietis kreipėsi į valstybines institucijas dėl Brazausko (Algirdo Mykolo) vaidmens sovietmečiu, ir šios išsijuosusios ėmėsi tą kreipimąsi nagrinėti: turbūt pernelyg daug pinigėlių iš valstybės biudžeto semia tos kontorėlės, jei kiekvieno veikėjo rašliavą skuba nagrinėti? O čia dar pats sostinės vadas sumaniai pudruoja iniciatyvą paminklą Justinui Marcinkevičiui – net ne jam pačiam, o poeto ir dramaturgo kūrybai – pastatyti: atseit, visuomenė „turi susitarti” dėl tokio įmažinimo, nors kiekvienas supranta, kad susitarimo niekuomet nebus, tad ir paminklas toks neatsiras iki to „susitarimo”. Varganas ir gėdingas gudravimas, kitaip tokios strategijos ir nepavadinsi. Na, o mes keliausim į Šiaurės Italiją, į vieną progresyviausių tos šalies miestų – Milaną, ir dairysimės, ar randa italai susitarimą dėl istorinių asmenybių bei įvykių „įpaminklinimo”. Vaikštinėsim tiek didmiesčio centre, tiek centrinio parko prieigose, prisimindami Italijai brangių asmenų biografijas ir nuopelnus, istorines peripetijas.
Aukso raidėmis istorijon įrašytas herojiškas karvedys
Pėdindami nuo Milano katedros link Sforcos rūmų, neišvengiamai aptiksim paminklą garsiam karvedžiui ir Italijos nacionaliniam didvyriui Džiuzepei Garibaldžiui (1807–1882). Būdamas tik dvidešimtmetis, jis prisijungė prie patriotų revoliucionierių. Po nesėkmingo sukilimo Garibaldis pabėgo į Pietų Ameriką, kur dalyvavo keliuose pilietiniuose karuose, ten susipažino su būsima žmona Anita ir vedė ją. Garibaldis grįžo į Italiją 1848-ais metais. Po triuškinamo Pjemonto pralaimėjimo Novaroje nesėkmingo Pirmojo Italijos nepriklausomybės karo metu, Garibaldis persikėlė į Romą palaikyti Respubliką. Karių skaičiumi daug pranašesnė prancūzų armija 1849-ais nugalėjo Garibaldžio kariuomenę. Karvedys pasitraukė iš Romos su keturiais tūkstančiais karių. Po žygio, kurio metu mirė jo žmona Anita, Garibaldis prisiglaudė San Marine, su juo tebuvo tik pustrečio šimto vyrų. 1859-ais prasidėjo Antrasis Italijos nepriklausomybės karas: Garibaldis užkariavo Siciliją, kirto Mesinos sąsiaurį ir patraukė į šiaurę. Jo žygis buvo sutiktas labiau džiugesiu, nei pasipriešinimu, ir 1860-ųjų rugsėjį jis traukiniu jau įvažiavo Neapolin. Nepaisant Neapolio užėmimo, Garibaldžio savanorių armija nesugebėjo galutinai nugalėti reorganizuotą Neapolio kariauną. Pjemontiečiai, formaliai būdami Garibaldžio sąjungininkais, nenorėjo rizikuoti karu su Prancūzija, kurios kariuomenė saugojo popiežių – tai kėlė pavojų Garibaldžio planams žygiuoti į Romą. 1861-ais Garibaldis nusprendė perduoti visus savo teritorinius laimėjimus pietuose pjemontiečiams. Kartais teigiama, kad jo laimėjimų perdavimas buvo politinė nesėkmė, tačiau Garibaldis suprato, kad vienintelė galimybė Italijos vienybei yra formuoti ją po Pjemonto karūna. Džiuzepės Garibaldžio ir Viktoro Emanuelio susitikimas Teane yra vienas svarbiausių įvykių šiuolaikinėje Italijos istorijoje. Galiausiai Garibaldis buvo pramintas „dviejų pasaulių didvyriu“, pagerbiant jo karines ekspedicijas Pietų Amerikoje ir Europoje, o Milane galima grožėtis Sforcos rūmų fone iškilusiam paminklui garsiajam karvedžiui.
Milaną nuo austrų „išlaisvinęs” prancūzas
Perėję didžiulę Sforcos rūmų teritoriją ir atkeliavę į šalia jų esantį parką, užtiksim paminklą kitam istoriniam veikėjui – Napoleonui trečiajam. 1873-ais Frančeskas Barzaghis buvo įpareigotas sukurti paminklą Napoleonui III ir prancūzų kariuomenei, kuri 1859 m. birželio 8 d. pergalingai įžengė į Milaną, „išlaisvindama” miestą iš Austrijos okupacijos. Nors Barzaghis buvo atsakingas už bendrą paminklo ir imperatoriaus ant žirgo statulos dizainą, du šoniniai bareljefai, menantys generolo Espinasio žūtį Magentos mūšyje bei Napoleono III ir Viktoro Emanuelio II įėjimą į minią švenčiančiam Milane, yra Antonio Bezolos kūrinys. Keturiose pjedestalo pusėse aštuoni laurų vainikai liudija miestą užėmusius prancūzų vadus, o 2584 žuvusių karių ir karininkų vardai iškalti lentose. 1886-ais baigta bronzinė skulptūra iš pradžių buvo pastatyta senato rūmų kieme, o 1927 metų vasario 27-ą perkelta į dabartinę vietą Tordo kalne, Sempione parke.
Istorines asmenybes ir dramatiškus įvykius mačiusi Triumfo arka
Žingsniuodami parku, jo pašonėje aptinkam įspūdingą triumfo arką Porta Sempione, galinčią pasigirti įdomia istorija, nors dabartinė statinio vertė verčia suklusti. 1807-ais, valdant Napoleonui, Taikos arką pastatė architektas Luidžis Kagnola. Vartai pažymėjo vietą, kur naujasis Strada del Sempione kelias įsiliejo į Milaną. Dar ir šiandien naudojamas kelias jungia Milaną su Paryžiumi per Alpes, kertant Simplono perėją. Tuomet vartai buvo vadinami Porta Giovia. Žlugus Napoleono Italijos karalystei ir Milaną užkariavus Austrijos imperijai, vartai dar nebuvo baigti, tad statybos kuriam laikui buvo apleistos. Arkos statybą vėl atnaujino Kagnola 1826-ais imperatoriui Pranciškui II, kuris paminklą dedikavo 1815-ųjų Vienos kongresui. Kai Kagnola mirė 1833-ais, projektą perėmė Frančeskas Londonis ir Frančeskas Peverelis, kurie jį ir užbaigė 1838-ais. Vartai buvo kelių svarbių XIX amžiaus Milano istorijos įvykių scena. 1848 metų kovo 22-ą Austrijos kariuomenė, vadovaujama maršalo Josefo Radetzkio, pabėgo iš Milano per Porta Giovia po to, kai buvo nugalėta per penkių Milano dienų sukilimą. 1859 metų birželio 8ią, praėjus keturioms dienoms po Magentos mūšio, Napoleonas III ir italas Viktoras Emanuelis II triumfavo įžengdami Milaną pro šiuos vartus. Porta Sempione yra neoklasicistinė 25-ių metrų aukščio ir 24-ių metrų pločio triumfo arka, papuošta daugybe bareljefų, statulų ir korinto kolonų. Daugelis tokių dekoracijų, ypač bareljefai, yra skirti svarbiems Italijos ir Europos istorijos įvykiams, tokiems kaip Leipcigo mūšis, Lombardijos-Venecijos karalystės įkūrimas, Vienos kongresas. Kitose dekoracijose yra klasikinės mitologijos dalykų, tokių kaip Marsas, Cerera, Minerva, Apolonas ir Victorija-Nikė. Taip pat esama grupės statulų, kurios yra pagrindinių Šiaurės Italijos upių, tokių kaip Po, Adige ir Ticinas, alegorijos.
Garbūs kūrėjai, įsikūrę priešais La Skalos teatrą
Dar vieną išraiškingą paminklą atrasim perėję mūsų jau lankytą Viktoro Emanuelio II prekybos pasažą – priešais garsųjį La Skalos teatrą esančioje nedidukėje aikštėje, kurioje vargokai rasime vietelę prisėsti ir pailsinti kojas. Apsuptas retos Milane žalumos, ant aukšto pjedestalo puikuojasi pats Leonardas da Vinčis – berods, laikas jau būtų mums pasilankyti jo kūrybai skirtuose muziejuose – apačioje įsikūrus garsiems jo mokiniams: Džiovaniui Antonijui Boltrafiui, Markui d’Oggioniui, Cesarei da Sestui ir Salainui. Pjedestalas papuoštas reljefais, kurie liudija da Vinčio – tapytojo, skulptoriaus ir inžinieriaus – įvairiapusės veiklos akcentus. Idėja skirti paminklą Leonardo, kuris XIX amžiuje buvo traktuojamas Milano meno pirmtaku, kilo 1831-ais Breros akademijos prašymu, kuri būtų norėjusi įkomponuoti monumentą savo rūmų kieme, kur dabar puikuojasi skulptoriaus Kanovos sukurtas Napoleonas. Tik po ketvirčio amžiaus – 1858-ais – skulptūros sukūrimas buvo paskirtas Pietrui Magniui, o numatyta vieta buvo San Fedele aikštė. Tuo tarpu buvo baigtas Viktoro Emanuelio II galerijos atnaujinimas, o šešioliktojo amžiaus Marino rūmams (esantiems šalia La Skalos aikštės) buvo lemta tapti savivaldybės būstine. Milano administracija nusprendė pastatyti paminklą tame prestižiniame architektūriniame kontekste, kurį vainikavo La Skalos teatro pastatas. Paminklo įgyvendinimas baigtas tik 1872-ais, po permainingos istorijos, kurioje menininkas priešinosi miesto valdžiai, delsusiai finansuoti kūrybos darbus. Keturiašimtųjų da Vinčio mirties metinių proga architektas Lukas Beltramis buvo paprašytas apjuosti paminklą menininko piešinių įkvėpta kaltine geležies baliustrada, kurią užbaigia nedidelis fontanas. Prisėskim šalia, ir pasigėrėkim skulptorių darbais.
Napoelonas-taikdarys, Italijon atėjęs anaiptol ne taikos keliu
Mūsų pasivaikščiojimui Milane einant į pabaigą, trumpam sugrįšim į Brerų rūmus, kur mūsų laukia paminklas dar vienam Napoleonui, Adomo kostiume besistiebiančiam pastato kieme. 1811-ais bronzinę Antonijaus Kanovos statulos „Napoleonas taikdarys” kopiją Romoje nuliejo Frančeskas Righetis ir jo sūnus Luidžis, naudodami Romos Šv. Angelo pilies patrankų bronzą. Nuo 1859-ų m. bronza stovi pagrindiniame Brerų rūmų kieme, kuriame yra Brerų dailės akademija ir Brerų akademija. Pradžioje skulptūrai teko laikinas postamentas, 1864-ais jis buvo pakeistas dabartiniu Luidžio Bisio suprojektuotu granito bei Kararos marmuro su bronzinėmis dekoracijomis. Paauksuota bronzinė sparnuota pergalė ant gaublio dešinėje figūros rankoje buvo pavogta 1978 metų spalio 25-ą, o devintajame dešimtmetyje ji pakeistas kopija.
Šis mūsų pasidairymas į paminklus ir monumentus Milane baigtas, jam talkino AIDŲ fotoarchyvas, o Medijų rėmimo fondas – ne.
