Jaunėliui apsisprendus kurti šeimą – su mūsų būsima martele jis draugavo nuo gimnazijos laikų – turėjome progą apsilankyti vilniškiuose Santuokų rūmuose (oficialus pavadinimas – Vilniaus regiono civilinės metrikacijos skyriuje), tad dar sykį pasidairiau viename išraiškingiausių modernizmo pastatų, iškilusių sovietmečiu. Pastatas solidus ir išvaizdus, o štai jo šeimininkų požiūris į išskirtinę architektūrą – apgailėtinas: kadaise lietuvaičiai turėjo kantrybės ir lėšų sukurti tokį gražuolį net sovietinio stygiaus sąlygomis, o dabar nebėra pinigėlių net laiptų priežiūrai, tad turi atidžiai statyti koją, kad ją neišsisuktum. Anuomet dauguma vestuvininkų po santuokos ceremonijos bevelydavo įsiamžinti ant šių laiptų – savotiško kelio į naują, vedybinę ateitį – o nūnai gėda būtų fotografuotis ant aptrupėjusių, išklypusių, apgadintų pakopų. Ką gi, toks požiūris į kito statytą, kito išvargtą, kito kurtą statinį nestebina, kai prisimeni nuniokotus Sporto rūmus, nušluotus nuo žemės paviršiaus pastatus ir statinius, kantriai ir atkakliai išvargtus mūsų tėvų ir senelių.
Visai nepastebimai jau spėjome pabuvoti dalyje sovietmečiu iškilusių monumentalių pastatų: Operos ir baleto teatre, Nacionaliniame dramos teatre, Vandens sporto rūmuose „Vilnius” (nugriauti), kino teatre „Pergalė” (dabar lošimų verslo irštva), Aukščiausios Tarybos rūmuose – tai tik labai maža dalis statinių, lietuvaičių pastatytų sovietinio slogučio laikmečiu. Žmogui įprasta priešintis nykioms gyvenimo sąlygoms, ir stengtis kurti pilką kasdienybę praskaidrinančius pasiekimus, tad ir sovietinės imperijos sąlygomis nepaliauta dailinti ir puošti Lietuvą novatoriškais pastatais, rengti lietuvybę palaikančias šventes bei renginius, iš paskutiniųjų ginti gimtąją kalbą nuo šliaužiančios rusifikacijos, neapleisti nacionalinį meną ir kultūrą. Nemažai esame buvoję sovietinėje tikrovėje, tačiau šįsyk pabandysim pasidairyti kitose šalyse, buvusiose sovietinės imperijos kalinėmis: kaip jų žmonės stengėsi nepasiduoti tipinės architektūros pilkumai, kokius statinius sugebėjo sukurti net visuotinio deficito sąlygomis, tvyrant planinės ekonomikos betvarkei. Atsukam laikrodžio rodykles, sugebam atskirti šaunius žmogaus darbus nuo politinės konjunktūros, ir keliaujam praeitin.
Konservatorijos pastatas Kyjive, 8-as deš.
Daugiabučiai Kišiniove, Moldavijoje, 9-as deš.
Ligoninė Polvos mieste, Estijoje, 9-as deš.
Gyvenamasis rajonas Taline, 8-o deš. pab.
Viešbutis „Gandžilik” Baku, Azerbaidžane, 7-as deš.
Nacionalinės filharmonijos pastatas Tbilisyje, Gruzijoje/Sakartvele.
Viešbutis „Ašchabat” Ašchabate, Turkmėnijoje, 9-as deš.
Taškento (Uzbekija) panorama.
Viešbutis „Kyrgyzstan” Biškeke (anuomet – Frunzė) Kirgizijoje, 8-as deš.
Stotelė „Paviljonas” Gagruose, Abchazijoje.
Viešbutis „Salut” Kyjive, 9-as deš.
Poilsio kompleksas Zaporižės regione, Ukrainoje, 9-as deš.
Viešbutis „Transkarpatia” Užgoride, Ukrainoje, 9-as deš.
Kultūros rūmai Alma-Atoje (dabar Almaty) Kazachijoje, 9-as deš.
Viešbutis „Intourist” Kišiniove, Moldavijoje, 9-as deš.
Įėjimas į Jerevano (Armėnija) metro, 9-o deš. pr.
Jerevano metro interjeras, 9-o deš. pr.
Jerevano metro interjeras, 9-o deš. pr.
Centrinio pašto pastatas Kyjive, 8-o deš. vid.
Stotelė, 8-as deš.
Statomas viešbutis „Amanauz”, 9-o deš. vid.
Pasidairyti į sovietmečio architektūros įdomybes mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
