Kai miestą apgaubia sutemos, jis įžiebia visas savąsias šviesas, ir iš tolo sutviska iškilmingumu, meniška aura bei žiūrovų laukimu: kadaise tokiu buvo ir jo “braliukas” kitame Neries krante, tik pastarajam mažiau pasisekė – jį pasiekė ir nuteriojo godžių verteivų rankos. Naujasis – nors jau ir nebetoks naujas, pusamžiu esantis – operhausas šįkart sutiko mus mielai įsileisti, kad galėtume prisiminti jo šlovingą praeitį (nei kiek neabejojame tokia pat jo ateitimi) ir atgaivinti atmintyje mums jau dovanotas žavias akimirkas, profesionalų kuriamų operos ir baleto menų žavesius, išskirtinius architektės E.N.Bučiūtės sugebėjimus, bei statybininkų pastangas sukurti jį tokį dailų visuotinio – tame tarpe ir statybinių medžiagų – deficito laikais. Praleisdami mielas damas pirmas – jos šiandien tokios žavios, šventiškai pasipuošusios – keliaujam į Nacionalinio operos ir baleto teatro praeitį (bilietų nereikės!).
Prieš karą šioje Neries šlaito terasoje buvo dirbtinių dujų gamykla. Nuo Neries palei gamyklą ėjo Dujų gatvė ir jungėsi su buv. Tyliąja (dabar J.Lelevelio) gatve. Vienais duomenimsi, 1941 m. vokiečių lėktuvai bombarduodami pataikė į dujų gamyklą, kuri sprogdama apgriovė ir aplinkinius kvartalus, kitais duomenimis vokiečiai gamyklą susprogdino traukdamiesi 1944-ųjų liepą. (Nuotraukoje – dujų fabrikas kitame Neries krante, tarpukariu.)
Pokariu taip atrodė skveras prie Žaliojo (tuomet – I.Černiachovskio) tilto, apie transporto žiedą dar negalvota.
Namas, kurį matote tolumoje dešiniajame krašte (stovintis galu į nuotraukos autorių) bus nugriautas, statant teatrą. (1960 m.)
Kyla teatro rūmai, pastatui (pirmame plane) nelemta buvo išlikti.
Aukštyn! 1969 m.
Pabaigos dar nematyti, bet įpusėta tai jau tikrai. 1970 m.
Operos ir baleto teatras 1948 metais buvo perkeltas iš Kauno į Vilnių ir įsikūrė pastate J.Basanavičiaus gatvėje, kur dabar yra Lietuvos rusų dramos teatras. Jis čia veikė iki 1974-ųjų lapkričio 5-os, kai buvo atidaryti nauji Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro rūmai. (Frazę “Menas priklauso liaudžiai” sumąstė bolševikų lyderis V.Uljanovas-Leninas, ji dažnai būdavo užrašoma virš teatrų ar kino teatrų scenos pokariu).
1958 m. pabaigoje Valstybinio operos ir baleto teatro darbuotojai apsvarstė du projektus: vilniečių A. Spelskio ir E.N.Bučiūtės bei kauniečių inžinierių, o 1960 m. specialistai patvirtino, kad architektės E.N.Bučiūtės paruoštas teatro rūmų projektas gali būti pagrindu projektinės užduoties parengimui.
Po poros metų – 1962-ais – E.N.Bučiūtė pateikė Operos ir baleto teatro kolektyvui pakoreguotą būsimų rūmų projektą, o Ministrų Taryba 1963-ais metais patvirtino projektinę užduotį. Projektas buvo tikslinamas dar ketverius metus, tad teatro rūmų statyba užsitęsė iki pat 1974-ųjų – daugiau nei dešimtmetį. 1963 m. E.N.Bučiūtė savojoje vizijoje sakė: „..Architektūrinę išraišką suteikti siekėme tik tuo, kas teatrui būtina: scena, salė, fojė, žiūrovų prieigos“. Laikui bėgant, autorės pozicija kiek pakito: „Norėjau suteikti teatrui būdingą iškilmingumą, sudaryti jaukią aplinką, vertą taurios muzikos meno“. Pirminis teatro rūmų projektas vėliau buvo ne kartą taisytas, pakoreguotas solidesnėmis medžiagomis bei puošniais, objektui reprezentacinę išvaizdą suteikiančiais elementais, suteikusiais iškilmingumo.
Kiekvienoje patalpoje – vestibiulyje, bufetuose, fojė, laiptinėse salėje, poilsio zonose – maloniai stebina netikėtumai, savitas medžiagų ir spalvų derinys, drąsios sienų ir lubų sankirtos, jaukus šešėlių ir šviesos žaismas. Šalia teatro įrengtos kaskados iškart tapo pamėgta vilniečių – ypač vaikų – atgaivos karštą dieną vieta. Architektė pasitelkė spektrą apdailos medžiagų ir jų įrangos būdų: stiklą, reljefinį tinką, mozaiką, tekstilę, medieną ir metalą – žalvarį. Pastato konstrukcijoje naudoti gelžbetonis ir plytos, metalo konstrukcijų žiūrovų salės perdanga (aut. C.Strimaitis). Įspūdingiausia interjero puošmena – nuo lubų nutįsę bronziniai dekoratyviniai šviestuvai (dail. J.Markejevas), atspindintys viršuje įrengtų prožektorių šviesą. Sceną ruošė Rytų Vokietijos firmos „SBS-Dresden“ meistrai, novatorišką apšvietimo sistemą – valdomą kompiuterinių įrenginių – pagamino suomių firma „Stremberg“, o įgarsinimo aparatūrą tiekė Vengrijos firma „Elektroinspek“.
Pastatą drąsiai galime laikyti vienu įdomiausių sovietmečio architektūrinio palikimo pavyzdžių, liudijančių apie technines to laikmečio galimybes bei reprezentacinės architektūros kryptis. Sceną ruošė Rytų Vokietijos firmos „SBS-Dresden“ meistrai, novatorišką apšvietimo sistemą – valdomą kompiuterinių įrenginių – pagamino suomių firma „Stremberg“, o įgarsinimo aparatūrą tiekė Vengrijos firma „Elektroinspek“. Nacionalinio operos ir baleto teatro rūmai – reikšmingiausiais E.N.Bučiūtės kūrinys, pelnęs jai nusipelniusios architektės garbės vardą. Septynias dešimtis dekoratyvinių fojė sietynų pagamino Rytų Vokietijos firma „Heimel Elektrik“.
Šalia teatro įrengtų kaskadų pašonėje atsirado vietos ir dailiems, rūpestingai prižiūrimiems gėlynams. Ilgą laiką transporto žiedą buvo galima pereiti pėsčiųjų taku, kurio galuose buvo įrengti du šviesoforai, o pašonėje – link parduotuvės “Gamta. Medžioklė.Žūklė” stypsojo trys gigantiški stulpai-transparantai su sovietine simbolika, šiek tiek gadinusia nuotaiką skubantiems į renginį Operos ir baleto teatre, bet šiuo taku buvo mielai naudojamasi.
Pastarąjį pastatą reprezentacinėje Vilniaus urbanistinėje erdvėje prie Žaliojo tilto per Nerį architektė E.N.Bučiūtė suprojektavo funkcionalizmo stiliumi, atsisakydama išorinės pompastikos. Nuotraukoje regime po pastatu įrengtą pėsčiųjų promenadą, kurios šiandieną nebėra: metalų vagys paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ėmė begėdiškai laupyti-vogti žalvarines kolonų apdailos detales, tad promenadą teko užtverti.
Apsilankyti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastato praeityje mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.
