Skaitydami apie Antakalnio įžymybes, mes matome tuos pačius, tegul ir išskirtinius, bet nuolat pasikartojančius objektus: šv. Petro ir Povilo bei Išganytojo bažnyčias, Vileišių bei Sapiegų rūmus, retsykiais – Antakalnio gimnaziją ir Rašytojų namą. Prisipažinsiu, kad man įdomesni ne šimtamečiai objektai, o tie, kurie augo ir senėjo kartu su manimi, kuriuose lankiausi, būdamas vaiku ar jaunuoliu, kurių kitimą galėjau stebėti ir galiu iki šiol prisiminti kartu su draugais ar su vaikais. Todėl šiandien bandysim atrasti tas mažas ir mielas įdomybes, kurių nerasite pompastiškose istorinėse knygose-analizėse, tačiau kurių buvimas mūsų gyvenimą darydavo ir tebedaro spalvingesniu. Po tokios ilgokos įžangos klausimas Jums: kas sieja Švyturio ir Širvio gatvių namukus, kartais nepagarbiai vadinamus „barakais“ su Lietuvos Respublikos Prezidento rezidencija? O gi bendra kilmė: namai, kuriuose dabar reziduoja Prezidentas ir Premjerė, bei Širvio ir Švyturio gatvėse stovintys namukai, buvo skirti to paties objekto – elektrinės Turniškėse statytojams. Na, o kai mano bendramokslis Romas pardavė savąjį namuką, berods Širvio gatvėje, be vargo pasistatė namą, ne prastesnį, nei prezidento. Namukai pradėti statyti 1940-ųjų pabaigoje, ir pastatyta jų bemaž keturios dešimtys, tačiau jų vietoje 1963-1965 m. ėmę dygti stambiaplokščiai – ne „blokiniai“ ar „paneliniai“ – namai smarkiai sumažino namukų skaičių, bet ne įspūdį, kurį patiri pasukęs į vidurį daugiabučių įsikūrusį kaimelį su savais kiemais, sodeliais, gėlynais. 1967 m. namukų dar buvo bemaž pora dešimčių, o štai stambiaplokščiai irgi ypatingi: Antakalnis buvo trečiąja vieta Vilniuje, kur pradėti statyti tokie surenkamų konstrukcijų namai – per trejus metus jų pastatyta net 45-i, daugiausia 60-ies ir 80-ies butų (deja, teturiu tik vieną nuotrauką su jų statybos vaizdu, tad įkelsiu asociatyvią statybų dab. Naugarduko / Birželio 23-osios / Vytenio / Ševčenkos gatvių kvartale).
Turniškių hidroelektrinės statyba, statybvietės panorama ~1939 m.
Turniškių hidroelektrinės statybos vadovų ir inžinierių gyvenamieji namai – modernizmas su neobarokiniais stogais.
Parkelio pakraštyje randame turgelį, persikėlusį ten nuo „senosios“ klinikinės ligoninės tvoros Klinikų gatvės pašonėje, kai buvo pradėta Vaikų poliklinikos statyba. Tiesa, dar turime prisiminti ilgokai atsilaikiusį mokamą ir saugomą parkingą, ypač išpopuliarėjusį devintajame dešimtmetyje, įsisiautėjus automobilių ir jų dalių vagims. Pereiname Tverečiaus gatvę, ir matom didžiulę iš darbo grįžtančių vilniečių eilę prie „neužmušamo“ – jokie laikmečių vėjai jam nebuvo baisūs, dėl ypač puikios vietos – spaudos kioską: visiems maga nusipirkti bene įdomiausią, mažiausiai propagandiniu šlamštu prifarširuotą dienraštį – „Vakarines naujienas“. Mestelim akį į kitoje gatvės pusėje dunksančią 22-ąją vidurinę , ir nelėtinam žingsnį: netrukus mūsų akys jau bado vieną įdomiausių Vilniaus maisto produktų parduotuvių – „Pavasarį“, kuris kasmet, gegužės mėnesiui artėjant, buvo porai savaičių uždaromas, didžiuliai langai uždangstomi storomis užuolaidomis, o prie durų iš pat ryto rikiuodavosi vyrai paraudusiais veidais. Ne, nemanykite, kad tai buvo patvoriniai mėlynanosiai – tai Antrojo pasaulinio (tuomet dažniau vadintu Didžiuoju Tėvynės) karo veteranai, kiek išvarginti gėrimų, stipresnių nei narzanas. O štai čekišką alų „Golden Pheasant“ buvo galima be varo iš jų perpirkti už dvigubą kainą: nors brangoka, tačiau alus pasterizuotas, ir ilgai negenda – apsimoka kartais pasipuikuoti prieš draugus ir save patį. O ar žinote, kaip „prichvatizavimo“ metais (berods, 1993-ais?) naktį nugriaudėjęs sprogimas išmušė tuomet jau tuščio „Pavasario“ visus langus taip, kad platus šaligatvis iki pat Antakalnio gatvės buvo nuklotas smulkiais stikliukais? Daugybė įdomiausių istorijų susiję su kasdien mano lankytu „Pavasariu“, bet laikas traukti tolin… (tęsinys – netrukus).
Pirmieji stambiaplokščiai namai Partizanų (dab. Naugarduko) gatvėje 1964 m.
Pabuvoti Vilniaus praeityje mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.
