“O jei neklausysi – atiduosiu tiems dėdėms!” – pagrasindavo mama, ir vaikas kaipmat nutildavo. Ir kaip gi jų nebijosi: kiekvieno “dėdės” aukštis buvo net puspenkto metro, o dar ir pakylėti ant laiptuoto postamento buvo, tad stovint arti, įspūdis būdavo tikrai stiprus (dažno nuomone, tai buvo pats baugiausias sovietinis paminklas Vilniuje). Na, aukštį galima būtų paaiškinti tuo, kad stovėjo visa ši kompanija už aštuoniasdešimties metrų nuo dabartinės Pylimo gatvės, tad važiuojant troleibusu, “dėdės” buvo gerai matomi. Prieš pastatant šį sovietinį “šedevrą”, dabartinis Reformatų skveras buvo gražiai sutvarkytas, bet baugi niūrių skulptūrų grupė smarkiai darkė jaukią aplinką. Kokie gi buvo tie “dėdės”. Visa ši besileidžianti nuo laiptų – toks buvo sumanymas, norint suteikti dinamiškumo, emocionalumo – kompanija buvo aštuonetas figūrų: vienoje grupėje penkios, kitoje – trys. Formaliai paminklas vadintas “Tarybinių partizanų ir pogrindininkų paminklu”, sovietmečio literatūroje teigta, kad Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metu buvo daugiau nei dešimt tūkstančių tokių asmenų: kas ir kaip juos suskaičiavo – lieka nežinoma, bet kad partizanų būta – faktas, nemažą jų dalį sudarė nuo nacių pasislėpę ar iš getų pabėgę žydai, bei iš SSRS permesti diversantai, turėję sprogdinti tiltus, geležinkelius ir kitaip kenkti naciams. Bet grįžkim prie “dėdžių”: skulptorių sumanymu, vienos figuros rankose laikoma vėliava turėjo būti laisvės simboliu, ir suteikti figūroms monolitiškumo, nors vargu ar kas galėjo suteikti visai šiai niūriai kompanijai patrauklumo. Paminklas pastatytas vėlyvuoju sovietmečiu (1983 m.), o į paskutinę kelionę išlydėtas 1991-ųjų lapkričio mėnesį (dabar pūpso Grūto parke). Kažin, ar šia skulptūrine kompozicija jos autoriai galėtų pasigirti, bet žodžių iš dainos neišmesi, tad pavardysim: skulptoriai Algis Zokaitis, Juozas Kalinauskas, architektai Gediminas Baravykas, Gytis Ramunis, Kęstutis Pempė. Vilniečiai juokaudavo, kad “partizanų ir pogrindininkų” kompanija skuba atsigerti alaus kioske, buvusiam skvero pakraštyje, arčiau K.Kalinausko gatvės. Na, belieka paminėti, kad figūros buvo nulietos iš bronzos, ir žengti link kito skulptūrinio stabo vietos, bet tai – jau kitądien. Beje, atkreipkite dėmesį į spalvotose nuotraukose įamžintus “praeivius”: nuotraukos publikuotos skirtinguose leidiniuose – sovietmečiu bemaž kiekvienam leidinyje apie Vilnių būta šių monstriukų fotografijos – o “praeiviai” jose yra tie patys. Tad belieka pasidžiaugti, kad Reformatų skveras visiems laikams atsikratė šios šiurpokos kompanijos.
Publikaciją rengiant, naudotas AIDAI.LT fotoarchyvas.
