Šiandien darsyk aplankysime daugeliui vilniečių mielą vietą, bet pirma noriu jums paporinti labai artimą tiesai istoriją apie vieną naujųjų laikų verslininką-politiką, kurį galėsite nesunkiai atpažinti iš šmaikščių detalių, neabejotinai jus nustebinsiančių. Pavadinkime mūsų apsukrųjį personažą kaip nors įprastai, kad ir Romu: jis tiesiogiai ir labai įdomiu kampu susijęs su mūsų lankytina vieta.
Pažadų prisiklausęs iki valios, kilau iš minkštos eko-odos kėdės naujajam biure, ir tiesiu taikymu švilpiau į Justiniškių skersgatvį, kuriame tuomet buvo įsikūrę garbaus pono Romo – beveik sostinės mero – įmonės (vėliau įvarytos į bankrotą), turėjusios gausų transporto parką ir visą būrį vietinių vairuotojų: nei ukrainiečiai, nei tadžikai tuomet dar nėjo lažo vežėjų versle. Sekretorė įspėjo mane, kad gali tekti ilgai laukti – taip ir buvo, bet aš kantriai palaukiau tas keturias valandas – o už prabangiai apstatyto pono Romo kabineto durų bangavo emocijos: tai vos girdimai dudeno jo sodrus balsas, tai ūžė-gaudė susirinkusių pas direktorių vairuotojų minia, mat jau kelis mėnesius jiems nemokėtas atlyginimas. Audringam susitikimui pasibaigus, susėdome su įraudusiu ir suplukusiu ponu Romu šnektelti akis į akį. „Padariau jums stebuklą, ir nuėmiau areštą nuo šimto tūkstančių, kuriuos buvo draudikai areštavę už avarijas, padarytas turint neapmokėtus draudimus: gal jau laikas būtų tesėti pažadą, ir atiduoti tai, ką jūs šiame kabinete man žadėjot? Nei vienas kolega netikėjo, kad pavyks jus ištraukti, bet pasitarnavo kitos mano bylos, neabejotinai tapsiančios precedentu, tik labai nesinorėtų su jumis teistis“ – pagraudinau ponulį. O jis nė nemirktelėjo: „Buvo mūsų vyriškas susitarimas, aš jo neatsisakau, bet pinigų neturiu.“ Na, nutylėjo tai, kad žodžio prie rašto neprisiūsi, tad kilau nuo odinio minkštasuolio, ir išėjęs laukan, skambtelėjau advokatui Henrikui (po kurio laiko iškeliavusio Anapilin), kuris talkino išlaisvinti pono Romo pinigėlius: „Henrikai, patalkink, brolau, Romas nesusimoka“. O tas nusijuokė: „Žmogau, jis ir man nesusimokėjo, ir darbuotojams nemoka, ir partnerius kvailina, tad nesupyk, bet visi mes kvailiai…“
Klausiau savęs: „Kur gi dingsta pinigėliai gana pelningo pervežimų verslo, kad ponas Romas totaliai visiems skolingas, ir visus mausto?“ Po kurio laiko nuskambėjo istorija, kaip tasis ponas įkliuvo su išreketuotu kyšiu, ilgai varstė teismų duris, įrodinėdamas, kad ne kyšininkas jis, o garbus ir solidus politikas-verslininkas, beveik Vilniaus meras. Ten susipažino su jauna žurnaliste, kuri štai tokį įvairiapusį veikėją įsimylėjo, ir net vaiką jam pagimdė. Migla manojoje galvelėje kaipmat išsisklaidė, kai šią istoriją papasakojau draugo žmonai, kurį laiką dirbusiai kazino, ir iš detalių bei pono Romo fizionomijos atvaizdo internete atpažinusiai nuolatinį kazino lankytoją, atvykdavusį ten penktadienį vakare, ir apsauginių išvedamą pirmadienio rytą. Paskutines abejones išsklaidė ekskolega Ignas, patvirtinęs, jos tasai ponas Romas nesyk buvo kazino sutiktas: paaiškėjo, kur ištratindavo laiku nesumokėtas draudimo įmokas Igno darbovietei – draudimo kompanijai.
Imkim ir užsukim į galbūt tą patį kazino, tiesa, tais laikais, kai ten buvo solidus ir mielas kino teatras, kuriame rinkosi pats margiausias vilniečių būrys, ir tokių ponų Romų ten nebuvo nei kvapo (tiesa – ne itin šviežio).
