Putininės Rusijos karinė ekspansija Ukrainoje vargu ar stebina istoriją geriau menančius. Kadaise sovietų imperija grubiai kišosi į kitų valstybių reikalus, remdama Afrikos režimus, tiekė ginklus Korėjos bei Vietnamo karų metu, karine jėga smaugė demokratinius procesus Vengrijoje bei Čekoslovakijoje, bandė dislokuoti branduolinius ginklus Kuboje taip vos nesukeldama pasaulinės apokalipsės. Perėmusi nesuskaičiuojamą gausybę sovietų imperijos ginklų, Putino „deržava” stengiasi trukdyti europiniams procesams buvusiose SSRS respublikose – Sakartvele, Moldavijoje, Armėnijoje, jau nekalbant apie nuolatinį bei nuoseklų demokratinių permainų Ukrainoje stabdymą karine agresija ir sabotažiniais veiksmais. Išvogta ir nustekenta, Putino imperija tegali grasinti pasauliui vieninteliu būdu – protu nesuvokiamais masinio žudymo ginklais, naiviai bandydama atkartoti SSRS keltą žmonijai grėsmę. Diktatorių režimai linkę remti vienas kitą, tad ir nestebina, kad Sirijoje dešimtmečius gyvavęs Assado režimas dar nuo sovietinių laikų laikėsi ant rusiškų ginklų, mainais suteikdamas teritorijas sovietinėms, o dabar rusiškoms, karinėms bazėms. Tačiau įvykiai nenumaldomai krypsta Rusijai nepalankia kryptimi, nes pavergta sirų tauta pasuko link išsilaisvinimo nuo visiems įkyrėjusio diktatoriaus. Kas gi bus toliau?
Rusijos grupė Sirijoje atsirado 2015 m. rugsėjį, kai prezidentas Basharas al Assadas prarado didžiosios šalies dalies kontrolę dėl „Islamo valstybės“ kovotojų. Tuomet Rusija pirmą kartą susidūrė su sankcijomis ir tarptautine izoliacija – po Krymo aneksijos, Donbaso „respublikų“ paskelbimo ir Malaizijos lėktuvo Boeing MH-17 katastrofos Donecko regione. Šiuo atžvilgiu, Putinui buvo svarbu įrodyti, kad jis vis dar yra svarbus veikėjas pasaulio arenoje. Rusijos valdžios institucijos teigė, kad Sirijoje nebus Rusijos sausumos kontingento. Sirijos kariuomenė turėjo kovoti sausumoje, remiama Rusijos oro ir kosmoso pajėgų. Iš tikrųjų puolamąsias operacijas vykdė „Wagner“ smogikai, derindami veiksmus su Rusijos vadovybe Sirijoje.
Esant tokiai reikalų padėčiai, Rusijos generolai galėdavo prisiskirti kitų žmonių sėkmę, o Rusijos valdžia galėjo, kad Sirijoje patyrė kokių nors reikšmingų nuostolių, tad Sirija tapo vieta, kur Rusijos generolai greitai padarydavo karjeras ir gaudavo apdovanojimus. Taip už laimėjimus šioje šalyje Rusijos didvyrių žvaigždėmis buvo apdovanoti liūdnai pagarsėjęs generolas Sergejus Surovikinas, patekęs į nemalonę po samdinių grupuotės „Wagner“ įkūrėjo Jevgenijaus Prigožino maišto, taip pat Rusijos generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas, bei buvęs gynybos viceministras Dmitrijus Bulgakovas, 2024 m. tapęs kaltinamuoju baudžiamojoje byloje dėl turto iššvaistymo stambiu mastu.
2017 m. gruodį Rusijos generalinio štabo vadovas Gerasimovas pranešė Putinui, kad Sirijos teritorija visiškai išlaisvinta nuo teroristų, o visos sukilėlių grupuotės sunaikintos. Netrukus Putinas apsilankė Hmeimimo oro pajėgų bazėje, kur paskelbė apie aktyvaus operacijos Sirijoje etapo pabaigą ir laipsnišką kontingento šioje šalyje mažinimą. Sirija tapo pagrindiniu Rusijos logistikos centru, per kurį rusų samdiniai skrido į Sudaną, Libiją, Malį ir Centrinės Afrikos Respubliką paremti sukilėlių bandomus nuversti diktatorių režimus.
2021 metų pabaigoje Sirijoje buvo maždaug septyni tūkstančiai Rusijos karių, o 2024 metų kovą paaiškėjo, kad, nepaisant dvejus metus trukusio Rusijos ir Ukrainos karo, Rusijos kontingentas Sirijoje ne tik kad nesumažėjo, o padidėjo beveik puse tūkstančio karių. Rusijos karių skaičiaus augimas Sirijoje sietinas su nepavykusiu Jevgenijaus Prigožino maištu ir „Vagner” grupuotės pralaimėjimu. Po karinio nusikaltėlio Prigožino mirties Sirijoje likę samdiniai turėjo pasirašyti sutartį su Rusijos gynybos ministerija ir prisijungti prie Rusijos grupuotės arba išvykti į Afriką. Rusų kariai, tarnavę Sirijoje po to, kai prasidėjo Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą, atskeidė kad patekimą į Siriją, o ne į karą Ukrainoje laiko didele sėkme. Tačiau islamistų kovotojams pradėjus puolimą prieš Basharo al Assado pajėgas, ši situacija gali esminiai pasikeisti.
Tuo metu, kai prasidėjo puolimas, Rusijos grupuotei Sirijoje vadovavo generolas leitenantas Sergejus Kiselis, išsiųstas į „tremtį” po to, kai visiškai žlugo Charkovo užėmimo operacija 2022 metais. Kiselis nuvarė mūsų specialiąsias pajėgas į Charkovą, kurios iš karto buvo apsuptos ir sunaikintos vienoje iš ten esančių mokyklų, o likusiems daliniams jis davė įsakymą neįeiti, taip visiškai sugriaudamas dalinių koordinavimą puolimo metu. Be to, jo vadovaujama Kantemirovo divizija faktiškai prarado savo kovinį pajėgumą, o baigėsi tuo pačiu panišku pabėgimu, kai ukrainiečių pajėgoms buvo palikta visa sunkioji šarvuotoji technika.
Po Alepo žlugimo Kiselis išleistas į pensiją. Jį pakeitė generolas pulkininkas Aleksandras Čaiko, kuris jau vadovavo Rusijos kontingentui Sirijoje 2022 metų rudenį mėn. Ukrainos valdžios institucijos laiko Čaiko atsakingu už karo nusikaltimus Bučoje per Kijevo regiono okupaciją pirmaisiais karo mėnesiais. Tuo metu jis buvo Rytų karinės apygardos kariuomenės vadas. Vykstant karui su Ukraina, ukrainiečių atakų dėka smarkiai sumažėjus Juodosios jūros laivynui, Putino kareivoms sunku rasti rezervus, galinčius smarkiai padidinti Sirijoje dislokuotos rusų grupuotės dydį. Ukrainiečių už nusikaltimus paieškomas Čaiko vargiai galėtų kitaip padėti prezidentui B. Assadui stabilizuoti padėtį, turėdamas savo žinioje negausų kontingentą.
Savo ruožtu JAV stengiasi visoms šalims, su kuriomis palaiko ryšius, perduoti prašymą pasinaudoti savo įtaka konflikto Sirijoje deeskalavimui. Tačiau yra situacija, kai egzistuoja savo piliečių krauju susitepusi vyriausybė, ir jai besipriešinanti teroristinė organizacija, tad išdavoje nėra itin gerų galimybių. Assado režimo atsisakymas dalyvauti bet kokiame politiniame procese, kurio daugelį metų reikalauja pasaulio bendruomenė, ir nenoras įgyvendinti JTO Saugumo Tarybos rezoliuciją, kuria raginama pradėti politinį procesą, sukūrė akligatvį, o ne politinį kelią Sirijos žmonėms. Tai ir lemia nuolatinį nestabilumą Sirijoje.
JAV apžvalgininkai mano, kad Rusija, vykstant alinančiam karui Ukrainoje, negalės paremti Assado pajėgas taip, kaip tai darė Sirijos pilietinio karo įkarštyje. Visgi tai nereiškia, kad Rusija ir toliau nevaidins destruktyvaus vaidmens šiame neramiame regione, tad darytina prielaida, kad padėtis Sirijoje vargu ar išliks Rusijos ir JAV derybų tema, nes šalys nesutaria dėl to, kokia turėtų būti karo šalyje baigtis, nors sukilėliai abipusiai traktuojami teroristine organizacija. Pageidautinas politinis procesas, apimantis įvairių Sirijos viduje veikiančių grupuočių susitaikymą, tačiau Putinas nori visiško Assado režimo išsaugojimo, o tai vargu ar priimtina JAV.
Savo ruožtu JAV kariai vis dar lieka Sirijoje ir Irake, kad tęstų koalicijos darbą kovojant su ISIS, kuri visada kelė grėsmę regione. Kiekvienas naujas nestabilumo priepuolis ir suintensyvėjusios kovos potencialiai sudaro prielaidas atsirasti daugiau ISIS naujokų. Savaitgalį JAV pasiuntė labai aiškius signalus, kad bet kokie išpuoliai prieš amerikiečių karius ten nebus toleruojami, kaip ir išpuoliai prieš JAV interesus. Praėjus vos kelioms dienoms po to, kai islamistų kovotojai pradėjo savo puolimą, Sirijos kariuomenė prarado Alepą – vieno didžiausių šalies miestų – kontrolę. Rusijos propagandai teko skubiai paaiškinti, kodėl tai nėra pralaimėjimas Rusijai, kuri pastarąjį dešimtmetį buvo pagrindinė Sirijos diktatoriaus Assado sąjungininkė.
Puolimo metu sukilėliai užgrobė rusiškus ginklus, kuriuos paliko besitraukiančios Assado pajėgos. Jiems atiteko naujausia rusiška priešlėktuvinė raketų sistema, keli lėktuvai MIG-23, taip pat tankai, Assado pajėgų palikti Kuveirio oro pajėgų bazėje netoli Alepo. Savo ruožtu keli Rusijos karo laivai paliko savo ilgametę bazę Sirijos Tartuso mieste, o Rusijos gynybos ministerija laivų judėjimą aiškino „pratybomis Viduržemio jūroje”. Plėtojantis kovotojų puolimui, Rusijos operacija Sirijoje, kuri buvo laikoma puikiu poligonu rusų kariams, gali tapti skaudžiais kariniu ir reputaciniu Putino režimo pralaimėjimais. To diktatoriui ir palinkėkime.
