Apie Pirmo pasaulinio karo meto vištas (nes višta irgi paukštis) nėra prasmės plačiau rašyti, nes na ką ten ir parašysi daug. Tik tiek, esant maisto trūkumui Vilniaus mieste, vokiečių valdžia visaip ragino gyventojus auginti kuo daugiau vištų. Bet kuo daugiau vištų, tuo daugiau pagundų. Nes ir pačios vištos tuo metu tapusios dažnu pasitaikančių vagysčių objektu. Ir nukentėdavo ne tik paprasti žmogeliai, bet ir visokie garbingesni miestelėnai. Štai 1916 m. gegužės mėn. viduryje Vilniuje ypatingai pagausėjus vištų vagystėms, pavogtos dvi Dr. Juliušo Sumoroko vištos iš jo namų Šv. Jokūbo g. 1.
Na priaugino miestelėnai tų vištų, bet būdavo taip, kad jos kiaušinių ne per niekur neišspaudžia. Vat supyksta, užraukia ir viskas. Arba dar blogiau, kai vištos tuos kiaušinius paslepia. Štai tada garbingieji žinovai ir išstojo spaudoje:
„Jau turbūt kiekvienam vištų savininkui bus atsitikę, kad yra keikęs geriausiąsias savo geriausiųjų vištų, už-tatai, kad jos nededa kiaušinių į gūžtas, o išmėto juos kažin kame. Jei nesurasime pirmojo slaptai padėto kurios vištos kiaušinio, tai ta višta nuo tos dienos dės toje pat slaptoje vietoje. Gali ieškoti, gali neieškoti – kiaušinių nerasi. Yra tokių vištų: jei norėsi ją susekti, tai ji darys tokius vingius, ves tave tokiais klaidžiais keliais, kad sunku bus aptikti tą vietą. Bet ir tam yra vaistas, ir jo pasekmės gana juokingos. Štai kas reikia daryti. Susigavus vištą įkišti į dėtis [į užpakalinio fasado kiaušinių padavimo angą] kiek druskos ir viskas. Kada druska ima ėsti dėtis, tai višta mano, kad jau kiaušinis lenda ir bėga, stačiai lekia į tą slaptąją gūžtą, kad nepametus kiaušinio, o padėjus jį gūžtoje. Tada sek paskui vištą ir džiaugsiesi radęs gūžtą, pilną kiaušinių“. Štai ir patarimas dabartiniams vištų augintojams.
Bet ne apie vištas šis pasakojimas. Apie laukinių paukščių apsaugą. Čia ir Marius Čepulis galės paskaityti.
Tai štai neaišku kodėl, bet pasipylė Pirmo pasaulinio karo metu daug pranešimų popierinėje spaudoje, kad vat laukinius paukščius tai reikia visaip saugoti. Išskyrus varnas (apie varnas yra 6 pasakojimas). Ar tai koks korespondentas pasitaikė labai jau „prie gamtos“, ar tai iš tiesų pradėta rūpintis laukiniais sparnuočiais nėra žinoma. Bet susikaupus kritinei masei tokių žinučių spaudoje, patiekiu smagiam skaitymui.
Priminsiu, iš pradžių Vilniaus miesto vokiečių administracija ragino naikinti varnas ir jų lizdus, o surinktus varniukus ir kiaušinius vartoti maistui O tada pasirodė žinutė apie kranklius:
„Krankliai – tai stambiausioji varnų rūšis. Vokietijoje šitų paukščių retai kur teužeisi. Bet užimtajame krašte, kai kuriuose ruožuose, jų dažnai dar galima matyti, ypatingai Balvėžio girioje, Šaros ir Pagirių pelkynuose. Kranklys nuo savo patikės nesiskiria, per ištisus metus jis gyvena su ja drauge. Krankliai labai gerai užuodžia, kame girioje guli maitos arba kame šiaip yra jiems maisto. Kranklys nieko bloga žmonėms nedaro. Vasarą jis visą laiką gyvena giriose, kame juk žmonėms jokios žalos padaryti negali. Gi žiemą kranklys daugiausia maitinasi atmatomis ir maita (stipena)“.
Kaip ir aiškiai pranešama, kad krankliai geri, nes nieko blogo žmogui nedaro. Tik kaip kokie miško sanitarai visokias atmatas ir dvėsenas naikina.
Susirūpinta ir kurapkų padėtimi. Nes ir šie sparnuočiai naudingi:
„Šiandien, kuomet ir mažiausias ūkio nuostolis turi didžios svarbos, medžiojimo laiku reikia ypatingai žiūrėti, kad kiek galint išlaikius ūkiui naudingieji paukščiai. Čia pirmučiausia reikia paminėti kurapka. Kurapkos niekados nedaro eibių laukų vaisiams, jos maitinasi piktžolių sėklomis. Joms turime padėkoti, kad jos mūsų laukus apvalo nuo piktžolių. Betgi didžiausia iš kurapkų nauda yra ta, kad jos išnaikina daug žalingų gyvių. Ypač jos uoliai naikina šliužus bei vabzdžius. Kame trūksta laukinių vištelių, čia tuojau galima pastebėti, kad vabzdžiai pridirba daug eibių. 1912 metais, kada vietomis retai tebuvo matyti kurapkų, kopūstinės peteliškės kirminai nuėdė plačius kopūstų laukus. Todėl ūkininkų priedermė, kiek galint kurapkas saugoti, nenaikinti“.
O čia jau atskleista kurapkų teikiama nauda. Kadangi pats bastausi po pelkynus ir po visokias sunkiai įžengiamas vietas, tai prisiekiu, kad kurapkų gal koks dešimtmetis neregėjau. Ir tik šią vasarą purptelėjo negausiai man iš po nosies.
Tęsiant gamtos apsaugos reikalus, pasirodė ir vienas iš poetiškiausių rašinėlių apie skraiduolius plunksnuočius, kurį surašo po J. P. inicialais besislapstąs gamtos mylėtojas:
„Pabėgus šaltajai žiemai, kuomet šilta pavasario saulutė pabudino visą gamtą, paukšteliai savo čiulbėjimu ir ulbėjimu ima gaivinti ir džiuginti mūsų širdis. Kur tik mes einame, ar per sodą, ar per pievas, ar per girias – visur jie mus lydi linksmais savo balseliais ir palengvina mums mūsų vargus ir rūpesnius. Rodosi, jie nori mums priminti pavasario prisikėlimą ir pasisakyti, jog jie užtatai dėkingi gamtai ir užtatai gieda savo giesmeles. Kas vakarais nėra klausęs malonaus lakštingalėlio čiulbėjimo? Ką rytais anksti nėra pažadinusi linksmas vieversėlio čyvyravimas? Pasižiūrėkime, kokie jie darbštus, kaip jie triūsia nuo ryto iki vakaro, kaip jie stropiai kraunasi lizdelius. Ar esi įsižiūrėjęs į blezdingėlės lizdelį pastogėje? Ar esi patėmijęs, kaip jis gražiai sulipinėtas iš molio gabalėlių, iš šapelių? Pasižiūrėki į kielikės lizdą! Ten rasi skiedrelių, vilnelių, plunksnelių ir t. t., kuriomis lizdelis gražiai ir minkštai išklotas. Šalia savo linksmo malonaus ulbėjimo, šitie paukšteliai dar labai ir naudingi. Jie išgaudo nesuskaitomas daugybes musių, varmų, kirmių ir visokio ido, kurie šiaip, ypačiai sausoje vasaroje, soduose užpuola medžius ir nugraužia jų lapus, ir tokiuose sykiuose medžiai visai neveda vaisių, per ką savininkams pasidaro eibių. Bet ar žmonės dėkingi šitiems naudingiems sutvėrimėliams už jų gerąjį darbą ir pasilinksminantį giedojimą? Anaiptol! Vaikpalaikiai juos dargi persekioja ir naikina, kur tiktai prieina. Jie paukštelius nužudo, lizdelius išdrasko ir kiaušinėlius sukulia ar sumindžioja. Prie naikinimo anų gražiųjų giesmininkų ir gaudytojų kenksmingųjų gyvių prisideda ir tuli gyvuliai, labiausiai katės. Taipo anuos naudingus paukštelius išbaido ir išnaikina, iš ko patiems žmonėms pasidaro tiktai daug žalos. Labai peiktina ir pievose pempių kiaušinius rankioti, jeib pardavus vaistinėse. Nenuostabu todėl, kad tų gražių paukštelių apgailėtinu būdu metai po metų vis darosi mažiau ir mažiau.
Tėvai ir augintojai turėtų vaikams griežtai uždrausti paukštelius baidyti iš lizdų, kusinti lizdus ir imti jų kiaušinėlius. Kurie vaikai to uždraudimo neklauso, reikia skaudžiai pabausti. Kiek galėdamas, kiekvienas privalo rūpintiesi, kad tų paukštelių daugintųsi. Kiekvienas turėtų saugoti jų lizdelius. Kiekvienas tą turėtų laikyti garbingu daiktu, kad jo pastogėje yra kuo daugiau lizdų. Po kiekvienu lizdu reikia pakalti platoką ir ilgoka lentelė, jeib neapterštų pamatų“.
O toliau romantiškasis gamtos mylėtojas dargi ir pievas bei jose žydinčius augalus bando apsaugoti:
„Šalia to paminėsime, jog dar vieno labai peiktino dalyko žmonės, rodosi, visai nepaboja. Tai yra mindžiojimas pievų ir skainiojimas žalių ūglių, žiedų ir gėlelių. Reikia atsiminti, kad krūmeliai žaliuoja ir gėlelės žydi tam, kad jomis kiekvienas žmogus atsigaivintų ir pasidžiaugtų, o ne tam, kad kas jas nuskintų ir dar šakeles nulaužytų, kad kitiems žmonėms reikėtų žiūrėti tiktai į stagarus. Dažnai dar tenka pamatyti, kaip tuli žmonės taip suskintų šakelių arba gėlelių puokštę, galą pasinešę, numeta ir sumindžiojimui palieka. Tai esti nepadorus ir labai peiktinas pasielgimas, kurį kiekvienas žmogus būtinai turėtų pamesti“.
Dar tą patį gamtos mylėtoją „pramuša ant poezijos“:
„Neskinki gražios gėlelės,
Nelaužki žalios šakelės,
Nemindžiok minkštos žolelės,
Negąsdink lizde patelės,
Nekulki josios kiaušelių,
Neimki nė jos mažulėlių,
Būki pavyzdingas tėvelis,
Būki išmintingas vaikelis“.
Matyt tas pats paslaptingasis rašytojas dar ir apie kregždes parašo:
„Dar neparlėkė ligvuodegės, bet netrukus jos sugrįš ir užoš orą savo čiulbėjimu. Jos labai mėgsta žmones ir susipina savo lizdelius vis netoli žmogaus. Lipina ir kraujasi lizdus daržinių arba tvartų pastogėse, gyvenamų namų aukštuose, aplamai imant ten, kur jos mažiausia gali būti prieinamos. Pietų kraštuose kregždės pasirodo pirmiau, negu žiemių [šiaurės] kraštuose. Nors vasario ir kovo mėnesyje orai būtų labai šilti, o balandžio mėnesis bei gegužės pradžia labai šalta, tačiau kregždė nežiūri į tą. Ji parkeliauja vis paprastuoju laiku. Yra patėmyta, kad kregždės pagrįžta senon savo vieton ir vaikus peri vis tuose pačiuose lizduose. Kregždės peri dvejetą kartų į metus. Patelei perint, patinėlis turi nakvoti sau atskirai. Todėl jau prieš auštant galima girdėti patinėlius čiauškant. Tada nuo anksti ryto iki vėlaus vakaro patinėlis be poilsio renka maistą ir neša patelei. Žmonės nepersekioja kregždžių ir turi gana priežasties jas slaugyti. Jos parneša žmonėms gražųjį metų laiką, vasaroje naikina uodus ir sodus apvalo nuo vabzdžių. Senieji žmonės labai gerbė ir mylėjo tą linksmą paukštelę. Sakoma, būk ją saugoja naminiai dievai. Jeigu kregždę kas kankindavo, tada ji įgildavusi karvei į tešmenį ir karvė užtrukdavusi. Tatai vienok tebuvo tiktai prietaras, bet naudingas prietaras“.
Tai štai šiek tiek trumpai apie gamtos apsaugos apraiškas Pirmo pasaulinio karo metu. Linkiu visiems pamatyti kurapkas ir laiku sudrausminti savo vidinį vaikpalaikį.
Pripažinsiu, kad tekstinės medžiagos daug ir čia patiekiu tik mažą dalelę.
Tyrimą remia / iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Parengta pagal: Dziennik Wileński, 1916 m. ir Dabartis, 1918 m.
Daugiau įdomybių matyt bus galima paskaityti 2025 m. knygoje „Vilniaus miestiečių kasdienybė Pirmojo pasaulinio karo metais”, kurios jau prirašyta 472 puslapiai beveik be iliustracijų.
