Prieš porą savaičių kremlinis neūžauga vėl surengė surežisuotą „gyvos konferencijos” šou, kurioje skiedė pasakaites apie jo „deržavos” stabilumą. Tiesa, tikrovė kita – panagrinėkime realią padėtį putininėje imperijoje. Diktatorius apibūdino Rusijos ekonomiką kaip „patikimą ir stabilią“, o infliacija, atseit, siekia „vos” 9,2-9,3 procentus. Tačiau jis vis dėlto pripažino, kad ekonomika kaista. Tai yra oficialioji putininė statistika. Tačiau jau niekam ne paslaptis, kad tikroji infliacija „deržavoje” yra gerus tris kartus didesnė. Siekdamas ją sušvelninti, spalio pabaigoje Rusijos centrinis bankas buvo priverstas padidinti pagrindinę palūkanų normą iki 21%, prieš kelias dienas palikęs ją tokio lygio po kelių imperijos oligarchų ir paties diktatoriaus kritikos. Nors visi tikėjosi, kad palūkanų norma bus padidinta iki 23-25 %. Tačiau net ir šie žingsniai, ekspertų nuomone, nepadės suvaldyti infliaciją.
„Viskas matuojama ekonomika“, – sakė V. Putinas gruodžio 19 d. tiesioginės linijos pradžioje, kartu su fraze apie „sujudėjimą”, kuria, matyt, apibūdino karą, genocidą ir masines ukrainiečių žudynes. Tai, kad Kremliaus beprotis savo kelias valandas trukusį monologą pradėjo būtent nuo ekonomikos, nėra atsitiktinumas, nes nebegalima nuslėpti pagrindinio maisto krepšelio kainų augimo. Lapkritį visas pasaulio žiniasklaidos priemonės apskriejo žinią apie tai, kad Rusijoje labai trūksta sviesto, kuris pabrango daugiau kaip trečdaliu. Kai kurie Rusijos prekybos centrai perkėlė jį į rakinamas lentynas. Buvo prieita net iki vagysčių. Ir tai atsitiko po to, kai Rusijos centrinis bankas dar kartą padidino diskonto normą iki 21%, bandydamas pažaboti infliaciją.
Dabar sviesto netrūksta, nes Rusija jį importuoja iš Turkijos, Indijos ir Irano, o kaina yra maždaug tokia pati kaip Ukrainoje. Lygiai tas pats prieš metus buvo ir su kiaušiniais. Tada jų kaina šoktelėjo beveik pusšimčiu procentų. Rusija netgi importavo kiaušinius iš Kazachstano, apie tai viešai užsiminė pats V. Putinas, teigdamas, kad vidaus gamyba nesumažėjo, o paklausa tiesiog padidėjo dėl išaugusių gyventojų pajamų. Taigi, jo nuomone, problema yra ne karas, o tai, kad rusai pradėjo daugiau šlamšti.
Vien per pastaruosius metus duona Rusijoje pabrango 12%, pienas – 15%, sviestas – 30%, bulvės – 74 %, svogūnai – 35%, obuoliai – 14%. Bet ar tai tiek daug, lyginant su Europos kainomis? Pavyzdžiui, pieno ir bulvių kainos Rusijoje ir Lenkijoje yra maždaug vienodos. Duonos ir mėsos kainos Rusijoje ir Lenkijoje yra maždaug vienodos. Taigi, vertinant kainas Rusijos prekybos centruose, ar galime sakyti, kad reikalai nėra tokie jau blogi? Juk, pavyzdžiui, benzino ir dyzelino kaina ten perpus mažesnė nei kaimyninėje Ukrainoje.
Rusija iš tiesų susiduria su problemomis dėl karo perkaitintos ekonomikos. Sunku įvertinti, kiek jos rimtos, nes Kremlius neskelbia tikrųjų skaičių. Tačiau iš kai kurių net paties V. Putino pareiškimų galima susidaryti apytikslį vaizdą. Ir jis yra gana nuviliantis. Štai maskolijos fiureris praneša apie rekordiškai žemą nedarbo lygį Rusijoje – vos 2,3%. Tačiau kartu jis neslepia, kad Rusijos ekonomikai reikia daugiau nei milijono naujų darbuotojų. Darbo jėgos trūkumą lemia kelios pagrindinės priežastys.
Per beveik trejus metus trukusį karą šalį paliko daugiau kaip 1,3 mln. rusų, nors šis skaičius gali būti gerokai didesnis, nes vien Jungtiniuose Arabų Emyratuose šiuo metu gyvena apie 0,7 mln. rusų. Be to, dažnas maskolijos pilietis dirba kariniame gamybiniame komplekse, kur jiems mokamas didesnis nei rinkos darbo užmokestis, todėl kitoms pramonės šakoms labai sunku sėkmingai konkuruoti dėl darbuotojų. Prie to prisideda ir didelė „deržavos” centrinio banko palūkanų norma, dėl kurios įmonės nepajėgios imti naujas paskolas.
Rusijos tinklaraščiuose vis dažniau rašoma apie tai, kaip auga įmonių kreditoriniai įsipareigojimai. Pavyzdžiui, maždaug ketvirtadalis visų prekybos centrų jau dabar yra ant bankroto ribos ir šiemet gali būti uždaryti. Be to, prasidėjus grobikiškai invazijai į Ukrainą, daug įmonių ir bendrovių ėmė paskolas, susietas su centrinio banko pagrindine palūkanų norma, dabar jos sudaro apie pusę viso įmonių kredito. Taigi daugelis jų paprasčiausiai nepajėgios susimokėti. Vien pernai bankrotų skaičius Rusijoje išaugo penktadaliu.
Su šiomis problemomis susiduria ir valstybinės įmonės. Rusijos geležinkeliai didina tarifus, ypač krovinių vežimo. „Gazprom” patiria nuostolių dėl sankcijų ir Europos rinkų netekimo. Šiemet dujų tarifai putininėje imperijoje padidės daugiau nei dešimtadaliu, ir bus ~40% didesni nei 2022 m. vasario mėnesį. Elektros tarifai rusams kitąmet taip pat didės 13% ir pelno mokestis – nuo 20% iki 25%. Visa tai rusai mokės iš savo kišenės. Pernykščio lapkričio pabaigoje JAV įvedė sankcijas pusšimčiui „deržavos” bankų, įskaitant „Gazprombank“, ir rublio kursas smuko iki žemiausio lygio nuo 2022 m. Tai sugriovė Kremliaus tezę, kad sankcijos neveikia, ir aiškiai parodė, kad Vakarai pajėgūs rasti svertus Rusijos ekonomikai paveikti. Jais pasinaudojus, galima sužlugdyti agresorės karinę mašiną, nes diktatorius liktų be išteklių tęsti karą prieš Ukrainą. Tai galima pasiekti atribojus Rusijos pajamas iš naftos. Kol kas ji yra pagrindinis Rusijos biudžeto finansavimo šaltinis.
Pasak Džo Baideno patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Džeiko Salivano, sunku prognozuoti, kada Rusijos ekonomikos problemos paskatins Putiną derėtis dėl karo nutraukimo. Tačiau, pasak patarėjo, dar prieš kelis mėnesius daugelis teigė, kad Rusija pajėgi atlaikyti sankcijų spaudimą. Kol kas stebime, kad taip nėra: infliacija ir aukšta Centrinio banko palūkanų norma mažina namų ūkių ir įmonių pajamas, o didžiulės sumos pinigų iš biudžeto ir Nacionalinio gerovės fondo atitenka karui finansuoti, o tai irgi spartina vartotojų kainų augimą. Kremlinis sūtrauka gali manyti, kad Rusijos saugumo rezervas išsilaikys ilgiau, nei gali išsilaikyti Ukraina. Tačiau 2025-2026 metai gali būti lemiami Kremliui.
Šiemet Rusija karui išleis 7-8 proc. savo BVP (tai tik oficialius skaičius, nes tikrasis gali būti triskart didesnis), tad agresijai ketinama skirti ketvirtadaliu daugiau lėšų nei pernai. Tad, vienintelis sėkmingas „verslas” Rusijoje yra karas, karinė pramonė ir kariuomenė. Socialinei apsaugai šiemet bus skiriama šeštadaliu mažiau lėšų, o tai pensijos, atlyginimai valstybės tarnautojams, visokios išmokos ir pan. Dėl išpūstų karinių išlaidų, perkaitusios ekonomikos, infliacijos, mažėjančio Nacionalinės gerovės fondo ir įšaldyto Rusijos centrinio banko turto Kremlius nebeturi kuo lopyti skyles.
Dėl didelės Rusijos centrinio banko palūkanų normos daugelis žmonių neįstengia imti paskolas. Tačiau karinio-pramoninio komplekso įmonės gauna palankias paskolas ir tiesiogines subsidijas iš biudžeto. Visgi neatrodo, kad tai kaip nors paveiktų visuomenės paramą diktatoriui, kuri išlieka gana ženkli. Vis dažniau „deržavoje” pasigirsta tezė, kad Rusijoje įvyko „teisingas“ pajamų perskirstymas, kuomet skurdesni regionai gavo pinigų dėl išmokų kariuomenei. Tačiau tai negalės tęstis ilgai. Įvairių ekspertų ir ekonomistų skaičiavimais, tokioje perkaitusioje būsenoje Rusijos ekonomika gali išsilaikyti dar dvejus ar trejus metus. Tai gali paskatinti napoleoniuką nutraukti karą: karinis nusikaltėlis žino, kad sovietinė imperija žlugo dėl ginklavimosi varžybų ir nesėkmingos ekonominės politikos. Putleris nuolat kartoja, kad „negalime kartoti SSRS klaidų”.
Būsimas Hagos tarptautinio teismo klientas mano, kad laikas vis dar yra jo pusėje, ypač jei Donaldo Trampo prezidentavimo laikotarpiu JAV ginklų tiekimas Ukrainai būtų gerokai sumažintas arba net visiškai nutrauktas. Visgi, kad ir kaip karinis nusikaltėlis stengtųsi sumenkinti neigiamą sankcijų poveikį „deržavos” ekonomikai, jų sušvelninimas yra viena iš pagrindinių prielaidų pradėti derybas dėl paliaubų. Galutinė karo pabaiga keistai nenaudinga diktatoriui ir jo sėbrams, nes gali susilpninti apkvailintos visuomenės paramą jo režimui. Milijonai rusų, gyvenančių nualintuose regionuose, dėl karo susilaukė galimybės gauti šiek tiek pinigų ir gyventi truputėlį žmoniškiau.
Perkaitusi ekonomika, technologinis atsilikimas ir bankroto grėsmė didžiausioms Rusijos įmonėms, ypač naftos ir dujų sektoriuje, gali pastūmėti Kremlių derėtis dėl realios karo pabaigos. Antai, didžiausia Rusijos naftos gamintoja „Rosneft“ dėl didelių palūkanų atidėjo savo naftos perdirbimo gamyklų modernizavimą. Panašiai pasielgė ir Rusijos geležinkelių pramonė. Visa tai kartu su griežtesnėmis Vakarų sankcijomis, kurios turėtų nutraukti naftos dolerių srautą į Rusijos biudžetą, ir mažesnėmis pasaulinėmis naftos kainomis gali smarkiai paralyžiuoti Rusijos ekonomiką, todėl diktatorius ir jo aplinka nebeturės išteklių tęsti grobikišką karą.
