„Sotus alkaną neatjaučia”, – taip byloja šimtametė liaudies išmintis. Atsigrįždami į praeitį, sunkiai rastume valdančiąją partiją ar koaliciją, vykdžiusią socialiai jautrią politiką. Tiesa, prieš krizę pasitaškė pinigais tuometė valdžia, po to iš krizės kapanotasi pačių vargingiausiųjų – pensininkų – sąskaita. Termino „socialinis teisingumas” su žiburiu ieškotum partijų programose, o juk jis yra kertiniu darnios visuomenės pagrindu. Ką tik nuo valdžios olimpo nužengusi proliberalių partijų trijulė irgi nesiryžo įteisinti socialiai teisingesnę mokesčių sistemą, žemai nusilenkdami finansinio ir verslo elito interesams. Šiandieną prie valstybės vairo stovinčių partijų trijulė pozicionuoja save „centro kairės” partijomis, tik kas apibūdina tokią pakraipą?
Pasidairę po pasaulį ir susiradę darnesnių visuomenių šalis, įsitikinsim, kad sąlyginė santarvė pasiekiama tik vienu būdu – sotieji (t.y. turtingieji) atjaučia alkanesnius. Savaime suprantama, ne visuomet savanoriškai ta atjauta atsiranda, o valstybės įteisintų mokesčių dėka. Progresiniai (solidarumo, teisingi) mokesčiai lemia racionalesnį pinigų pyrago perdalijimą, kai turtingiausi ženkliau prisideda prie socialinių programų įgyvendinimo. Visos ankstesnės vyriausybės Lietuvoje vykdė proliberalią – turtingiausiųjų pajamas budriai saugančią – politiką. Reta ir nežymia išimtimi buvo Sauliaus Skvernelio vyriausybė, pasiryžusi įteisinti nors ir butaforinius, bet visgi – tik formaliai – progresinius, mokesčius. Kita vertus, šalia šiandienio Seimo pirmininko šmėkščioja buvęs premjeras, už akivaizdžiai liberalias pažiūras išvesdintas iš socialdemokratais pasiskelbusios partijos (pasikartosiu – niekada nevykdžiusios aiškiai socialdemokratinės, t.y. socialiai jautrios ir atsakingos – politikos).
Kur galėtume rasti priežastis neįtikėtinai stiprios lietuviškųjų oligarchų įtakos realių progresinių mokesčių blokadai? Didžiosios žiniasklaidos priemonės – išskyrus nacionalinį transliuotoją ir jo portalą – yra oligarchų rankose, ir bet kuriuo metu pasirengę maišyti su purvais progresinių mokesčių šalininkus. Tenka prisiminti, kaip nesenai Anapilin iškeliavęs ekspremjeras viešai – televizijos laidoje – pašiepiamai atsiliepė apie savo bendrapartietį Algirdą Sysą, aktyvų progresinių mokesčių rėmėją. Atseit, „mums tie progresiniai visai neįdomūs ir šaliai neaktualūs, bet yra čia vienas toks nesubrendėlis-keistuolis, kuriam vienam tų mokesčių trūks-plyš reikia…” Įrodymų, kad ir ką tik pasitraukusioji koalicija buvo persmelkta proliberalaus tvaiko, toli ieškoti nereikia: skylės šalies biudžete buvo kamšomos be saiko auginant skolą, teksiančią būsimoms kartoms, ir uoliausiai dabojant turtingiausiųjų pajamų neliečiamumą.
Yra dar vienas svarbus faktorius, įtakojantis Lietuvoje įsitvirtinusią socialiai nejautrią, neatsakingą visuomenės darnos atžvilgiu, politiką. Prie partijų (bemaž visų seime esančių) vairo bei aukščiausioje jų vadovybėje įsitvirtinę milijonieriai. Ar rastume tokį keistuolį, progresinių mokesčių entuziastą, kuris imtųsi realiai apmokestinti turtingiausiems tenkančią pyrago dalį, aiškiai suprasdamas, kad ir jam pačiam teks atriekti storesnę riekę savojo? Daugiau nei akivaizdžiai elito interesai atsispindėjo itin smarkiai krikščioniškos partijos veikloje, kurios viršūnėlėje tarpsta milijonieriai, pralobę, dievaž, nieko bendra neturinčiais su finansinių aferistų kontorėlėmis, dešimtis milijonų prapylusiais kortuotojais, makliavotojais žemės sklypais ir kitais avantiūristais. Ar tokie politikieriai galėjo imtis socialiai jautrios mokesčių sistemos įteisinimo? Galbūt – jei nelabasis būtų ėmęs koplytstulpius statyti.
Naujosios koalicijos užmojai drąsūs ir ambicingi, o pažadai – dosnūs ir patrauklūs. Tačiau tiesa viena ir neginčijama: kaip beraikytų dabartinį pinigų pyragą valdžios vyrai, jo nepakaks net mažai daliai žadamos pažangos. Išeitis tik viena – ar reiktų pinigų šalies gynybai stiprinti, ar socialiniam teisingumui diegti – įtikinti verslo ir finansinį elitą, kad jam dosniau nesidalinant riebiais pelnais, visuomenės motyvacija grėsmės atveju gintis aršiai ir beatodairiškai bus menkesnė ir vargu ar pakankama. Prisiminkime žymaus stratego, maršalo Karlo Gustavo Manerheimo toliaregiškus žodžius: „Prieš leidžiant didžiulius pinigus gynybai, reikia sukurti žmonėms tokį gyvenimo lygį, kurį jie norės apginti”. Rodos, įrodinėti šią akivaizdžią tiesą ir arkliui nereiktų, tik ar sugebės perprasti jos gylį turtingiausieji? Nuo to gali priklausyti, ar patys neliks prie suskilusios geldos – be savųjų įmonių ir turtų.
(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)
