Dabar šie užsiėmimai vadinasi „technologijų pamokomis”, o kadaise pažymių knygelėje esančiame pamokų tvarkaraštyje įrašydavome lakoniškai – „Darbai”. Mūsiškis „darbų” mokytojas (dabar jau a.a.) Lasinskas, dar anuomet buvęs priešpensijinio amžiaus, dideliu išradingumu nepasižymėjo, tad dažną „darbų” pamoką praleisdavome vienodai. Nusipjaudavome sprindžio ilgio armatūros strypą, ir, įsiveržę nelaimėlį į spaustuvus, vieną galą (strypo) zulindavome dilde tol, kol jis netapdavo smailus. Šis neįmantrus gaminys buvo vadinamas kaltuku, nors būtų tikęs ir „laiko užmušimo” pavadinimas. Tiesa, retsykiais mokytojais mus pasivadindavo išvykai į „Ąžuolo” baldų kombinatą, buvusį vilniškių viešbučio „Holiday Inn” ir verslo centro „IBC” Šeimyniškių gatvėje, vietoje. Keturioliktas autobusas, riedėdavęs iki žiedo Partizanų (dab. Naugarduko) gatvėje, mikliai nuveždavo mus iki „Ąžuolo”, kur ne tik pasidairydavome cechuose (bent mane baldų gamyba ir medžio kvapas visada žavėjo…), bet ir pasirinkdavome gamybos atliekų dideliuose konteineriuose – vėliau imdavomės ką nors iš jų daryti tose pačiose „darbų” pamokose. Deja, tokios išvykos buvo retenybė, o visiems įkyrėję kaltukai – kasdienybė…
Sovietmečiu moteris turėjo būti tikra barbe-devyndarbe, jei norėjo atitikti sumanios šeimininkės ir žavios sutuoktinės „derinį”.
Nuotaiką praskaidrindavome eidami pas „panas” į jų užsiėmimams skirtas patalpas, buvusias šalia daugeliui baugaus stomatologijos kabineto. Berods, tarp stomatologės ir mergaičių bei merginų „darbų” patalpos dar buvo įsiterpęs klasioko Rimo mamos, dirbusios mokykloje sesele, kabinetas. Pas „panas” mus pasitikdavo ne tik dailiomis prijuostėmis pasidabinusios klasiokės, bet ir jauki atmosfera, kurioje puikiai derėjo svaiginantys aromatai nuo viryklės, ir drabužių sukirpimui skirti stalai, ir daugybė kitų, namų buitį primenančių, atributų. Gal šie prisiminimai ir paskatino susidomėjimą senutėliu, skaitytu-nuskaitytu, apipieštu ir papešiotu, vadovėliu „Namų ruoša V-VIII klasei”, stebuklingai išlikusiu nuo 1964-ų. Laikmetis, kai manieji tėvai dar buvo studentai, o aš net rašytiniuose planuose neegzistavau, mane visada domino ir tebedomina, nors papasakoti apie jį artimieji nebegali… Taigi, sėsime prie knygos, kaip sakė Marcinkevičiaus Mažvydas – „deja, ne prie šventos” – ir žvalgysimės į anuometę buitį, išraiškingai atspindėtą „pagyvenusiame” leidinyje.
Kukli ir neįmantri ankstyvojo sovietmečio buitis taikliai atsispindi 1964-ų leidinyje „Namų ruoša. Vadovėlis V-VIII klasei” (autorė Elena Binkauskienė).
Pirmiausia bandykim įsivaizduoti, kokio amžiaus mergaitėms skirtas leidinys? Sovietmečiu mokytis mokykloje pradėdavom septynerių metų amžiaus, tad penktokės mokslo metus pradėdavo, būdamos vienuolikos metelių – dar net ne paauglės, o mergaitės. Savo ruožtu, rugsėjo 1-ąją aštuntokės – jau penkiolikos metų merginos, tinkamos ir pašokdinti, ir apkabinti. Ko mokė jas Elenos Binkauskienės, beje, parengusios ne vieną panašios tematikos leidinį, vadovėlis (beje, tiražas – 36 tūkst. egz., ir tai jau ketvirtasis leidimas)? Penktokėles, tas dar visai naivutes mergaites pintomis kasytėmis, knyga mokė siūti ir gaminti valgius, šeštokėms jau prisidėdavo buto tvarkymo, skalbimo ir drabužių taisymo užsiėmimai. Septintokės imdavosi ir drabužių priežiūros bei mezgimo paslapčių, o aštuntokės gilindavosi ir į konservavimo bei kepimo įmantrumus. Savaime suprantama, kad visos šios pamokos tik prisidėdavo prie namų ruošos paslapčių, kurias mergaitėms ir merginoms atskleisdavo mama ir močiutės, nepamiršdamos ir siuvinėjimą, nėrimą bei kitus rankdarbių stebuklus. Ar buvo tokia praktika naudinga pačioms audėjėlėms-siuvėjėlėms-virėjėlėms (ir t.t.)? Neabejotinai, tačiau būta ir labai objektyvių tokio ugdymo priežasčių.
Sovietmečiu dažna moteris mezgė, siuvo, nėrė sau ir kitiems, nes nusipirkti dailesnį rūbą buvo keblu.
Vartydamas pageltusius, nuobodžiaujančios tinginukės apipieštus vadovėlio puslapius, matau ne manąsias bendraklases, šeimininkavusias „darbų” pamokose dvejais dešimtmečiais vėliau, nei apšiuręs leidinys, o anuometę daugumos žmonių buitį. Jau esu jums pasakojęs apie furorą, kurį sukėlė sovietų šalelės piliečiams nematyti-negirdėti buitiniai amerikiečių prietaisai 1959-ų parodoje imperijos sostinėje (dar neskaičiusius tą apybraižą, kviečiu pasidomėti). Chruščiovinio atlydžio/atšilimo laikmečiu (1954-1964) absoliučios daugumos lietuvaičių buitis buvo itin kukli, ir ta pati skalbyklė buvo greičiau išimtimi, o ne įprastu prietaisu. Talpesnį šaldytuvą įsigyti pajėgė retas, tad daugelis tenkinosi nedidukais, burzgiančiais it traktorius, šaldytuvais „Saratov”, kurio šaldymo kameron vos galėjai įkišti liesą it dviratis vištą, dėl pamėlimo ir prakaulumo vadintą „balerina” (prašau mielas šokėjas neužsigauti – žodžių iš sovietmečio būties neišmesi…). Apie kokius kitus buities prietaisus nežinota, o ir gaminti sovietinės pramonės buvo tokie, kad reikėjo laikyti ausį stačiai, kad nepakratytų elektros srovė ar nekiltų gaisras. Tokia buvo kasdiena, kurioje žmonėms teko mokytis, dirbti, mylėti, gimdyti ir auklėti vaikus, bandyti bent šiek tiek praskaidrinti monotonišką ir neįmantrią būtį. Pasidairykim į ją leidinio iliustracijose.
Kairėje – „moderni” tuometė skalbimo mašina, o dešinėje – vibratorius(!) skalbimui: įdėjus į skalbimo indą, prietaisas turėjo vibruoti ir judinti vandenį.
Elektrinį prievadą turinti siuvimo mašina anuomet buvo visiška egzotika, tad mokyta naudotis kojinėmis-pedalinėmis siuvimo mašinomis.
Elektrinės orkaitės dar buvo tolimoje ateityje, tad kepta dujinėse, o virimui neretai naudoti aliumininiai indai – jų atsisakyta, paaiškėjus žalai sveikatai.
Skalbiniai džiauti, ištempus skalbinių virves tarp specialiai tam tikslui įrengtų stovų kiemuose, nes skalbinių anuomet niekas nevogdavo.
Bent šiek tiek dailesni ir patvaresni virtuvės baldai dažnam buvo neįkandama prabanga, tad daugumoje būstų plautuvės būdavo neuždengtos.
Dauguma moterų ankstyvuoju sovietmečiu skalbdavo rankomis emaliuotuose dubenyse, neretai naudodamos skalbimo lentą – archajišku būdu.
Siuvimas reikalavo ne tik specifinių įgūdžių, bet ir nemažai kainavusios siuvimo mašinos, tad dažna prioritetą teikdavo mezgimui.
Šiandieną dauguma buities darbų yra abiejų sutuoktinių ar net visų šeimynykščių užduotis, o sovietmečiu „liūto dalis” ruošos tekdavo moterims.
Leidinyje pateiktas „rekomenduojamas” patiekalų sąrašas liudija išties neįmantrų ir kuklų daugumos žmonių racioną sovietmečiu.
Iliustracija atskleidžia, kad apie individualų būstą-namą anuomet net nekalbėta, nes ir elementarus butas „bloknamyje” buvo daugelio rožinė svajonė.
Buto apstatymą baldais vaizduojanti iliustracija rodo, kad televizorius buvo neįsivaizduojama prabanga, nepasiekiama daugumai, tad tenkintasi radiju.
Aibės buities rūpesčių užspeista šeimininkė leidinyje pavaizduota ir tokia – žavia bei žvitria – gražuole.
Praeis nepilni trys dešimtmečiai, ir krimtę šeimininkavimo paslaptis mergaitės bei merginos, jau tapusios mamomis ir senelėmis, susiburs gaiviems Atgimimo laikų sūkuriams, nušluosiantiems melagingą ir veidmainį režimą, o dar po kurio laiko jos be ginklų apgins laisvėjančios Lietuvos širdį – parlamentą. Žemai lenkiu galvą prieš jų sumanumą, meistriškumą, darbštumą, nepalaužiamą valią, tautinę savimonę. Garbė Jums, Atgimimo moterys!
Pabuvoti ankstyvojo sovietmečio realijose mums padėjo AIDŲ archyvas.
