Davė ir dar pridėjo – išties dosniai atseikėjo! Pernai „vos” 96 eurai, o šiemet jau 122,5 – padidėjimas „net” 26,5 euro! Ironiškai rašau ne apie kokį nors priedą prie pensijos, o „vaiko pinigus”. Kaip manote, ar motyvuoja ši išmalda (kitaip nepavadinsi) gimdyti? Tik įsivaizduokite: tris vaikus auginanti šeima, o tokios Lietuvoje jau retenybė, kas mėnesį gaus nepilnus keturis šimtus eurų! Fantastiškas dosnumas! Rimtai kalbant, priežastys, dėl kurių gimstamumas mažėja drastiškai, yra kompleksinės. Pavardinsiu trumpai, po to kiekvieną panagrinėsime, ieškodami išeičių. Solidi išmoka gimus kūdikiui, solidūs vaiko pinigai, pagalba apsirūpinant pirmu būstu, nemokami lopšeliai ir darželiai, nemokamas maitinimas juose ir jokių „rinkliavų”, deramas ugdymo lygis progimnazijose ir gimnazijose. Tai vos kelios, tačiau svarbios priežastys skatinti gimstamumą.
Šiandieną gimus vaikui, mokama 770 eurų išmoka. Bemaž tiek pat, koks yra minimalus atlyginimas „po mokesčių” – 777 eurai. Ubagiška, menka, apgailėtina, juokinga „parama”. Būdama bent dešimtį kartų didesnė, ji taptų šiokia tokia paskata susilaukti mažylio. Esminė priežastis, stabdanti šeimų gausėjimą, yra būsto brangimas iki lupikiškų aukštumų. Nekilnojamojo turto statytojai susižeria riebius pelnus, valstybinei socialinio būsto programai vegetuojant. Didmiesčiuose besikuriantis jaunimas nepajėgus ir nuomotis būstą, ir gimdyti vaikus, tad būtina valstybės parama. Regionuose, kur jaunoji karta dažniausiai neužsibūna, paramos pirmajam būstui esama. Ar motyvuoja ji įsikurti mažesniuose miestuose ir susilaukti mažylio? Kažin.
Ko galėtų imtis valstybė, norėdama skatinti gimstamumą ir su juo susijusią infrastruktūrą? Pirmiausia pasidairykim, kaip yra dabar. Nekilnojamojo turto plėtotojas pristato daugiabučių ir kraunasi turtus, nuolat brangindamas būstą. Darželiai, mokyklos, ugdymo ir gydymo įstaigos paliekamos valstybės rūpesčiui. Kitaip sakant – plėtotojas užsidirbo iš savųjų statybų, o viskam kitam pinigus skirs valstybė. Galbūt reiktų įpareigoti plėtotoją 5-10 procentų investicijų (net ne būsimų pajamų, o tik investicijų) skirti socialinei infrastruktūrai? Gal kiekviename daugiabutyje bent keli procentai gyvenamojo ploto turėtų tapti socialiniu būstu? O gal ir toliau vieni tarps lobdami, o tauta menks dėl būsto neįperkamumo? Juk solidieji plėtotojai irgi yra Lietuvos patriotai iki kaulų smegenų, tad gal padės tautai augti?
Kuo esminiai skiriasi senieji, sovietiniai, gyvenamieji rajonai didmiesčiuose nuo naujųjų? Teisingai – racionaliai ir protingai suplanuota infrastruktūra. Lopšeliai, darželiai, mokyklos, poliklinikos būtinos kiekvienam rajonui. Šiandieną nestinga nebent mokyklų – jų gausybė pristatyta sovietmečiu, o valstybinių (savivaldybės) darželių trūksta. Būsimiems tėveliams, neįperkantiems būsto ir dėl to jį nuomojantiems, tenka dar mokėti už mažylio lopšelį ar darželį. Savivaldybės skiria privačioms mažųjų ugdymo įstaigos kuklią paramą, tik ar tėvams nuo to lengviau, ar jie moka mažiau? Beje, o kiek kainuotų būstas, jei jo statybos imtųsi valstybė ir pardavinėtų jaunoms šeimoms be jokio antkainio, jei šeima per kelerius metus susilauks mažylio (mažylių)? Suprantama, kad kartais gamta nesuteikia galimybės susilaukti vaikų, tad sąlygos turėtų būti lanksčios, humaniškos.
Mažiau veiksminga, tačiau būtina priemone gimstamumui skatinti turėtų (galėtų) būti kampanija žiniasklaidoje. Vaikų pirmenybė prieš karjerizmą ir vartotojiškumą kaip ir akivaizdi, tačiau neafišuojama. Skatinimas tapti laimingais tėvais, o ne nuolat skubantiems apsipirkti vartotojams būtų psichologiškai naudingas, ypač jei skambėtų iš pirmųjų valstybės asmenų lūpų. Netrūksta Lietuvoje gerųjų pavyzdžių, sėkmingų ir darnių gausių šeimų, tik jos netampa žiniasklaidos herojais, nes neturi „komercinio patrauklumo”. Sparčiai bulvarėjanti lietuviška žiniasklaida verčiau domisi pupyčių batais ar ratais, o ne darbščiomis ir doru darbu vaikus auginančiomis daugiavaikėmis šeimomis. Galbūt valdžios institucijos galėtų skirti tokiai informacinei kampanijai paramą, iniciatyvą rodant nacionaliniams transliuotojui? Tik vėlgi – komercijos tame būtų mažoka, o jos šiandieną vaikomasi.
Kelios dešimtys papildomų eurų prie menkos pašalpėlės, skambiai pavadintos „vaiko pinigais”, nepakeis nieko. Tokia „parama” iškalbingai terodo atsainų ir atžarų valdžios požiūrį į tautos išlikimo perspektyvą, gaubiamą neapibrėžtumo ūkanos. Ar imsis sklaidyti šią miglą nauja valdančioji dauguma, ar ir toliau bus tik liūliuojamasi pažadais bei butaforiniais darbeliais? Parodys laikas ir valdžios ryžtas.
