Vargu ar kada bebus – duokdie, kad ir nebūtų – Lietuvoje toks gausus fotomenininkams siužetais lobynas: suręstos barikados, prie storo rasto prikalti sovietiniai apdovanojimai ir dokumentai, iškalbingi piešiniai, besišildančių apsupti laužai, gynėjams dalijamas maistas, Aukščiausios Tarybos pastatą apsupusi minia, nebojanti mirtimi grasinančių sovietinių banditų ir jų vietinių sėbrų. Vieni tų dienų vaizdai išliks atmintyje iki paskutiniosios, kiti ima po truputėlį blukti, juk nuo tų lemtingų dienų prabėgo kelios dešimtys metų. Nepaprasta vienybės dvasia, beatodairiškas ryžtas gintis iki pergalės, pasislėpusi nuo tvirtos valios baimė, į dešimtą planą nustumtos buities negandos, tvirtu kumščiu tapęs parlamentas ir savaitėmis neišeinantys iš jo savanoriai: tai tik menka dalelytė anų – tragiškų, tačiau lemtingų – dienų atsiminimų. Ne tik užaugusi, bet jau trisdešimtmetį peržengusi jaunųjų karta apie Sausio 13-osios įvykius sužino iš gausios dokumentikos, liudininkų pasakojimų bei istorijai įamžintų kadrų, kuriuos šiandieną verta dar ir dar kartą prisiminti, idant pasitaikantys mažareikšmiai nesutarimai dėl politikos ir politikierių bei kitos antraplanės kasdienybės neužgožtų svarbiausio pasiekimo – Laisvės.
Sausio 8-ą prokremlinės „Jedinstvo’s” gaujos ir maskolijos kolaborantai-„platformininkai” bando veržtis į Aukščiausiąją Tarybą, ir gauna gerą dušą. Burokevičininkai-ivanovininkai susitinka su Gorbio klapčiukais iš sovietijos Aukščiausiosios Tarybos, ir prašo įvesti Lietuvoje „prezidentinį valdymą”, faktiškai – sovietijos prezidento diktatūrą.
Bukagalviai nusmuktkelniai, skambiai pasivadinę „sovietine armija”, pasuka tankus prieš beginklius civilius žmones, ir pradeda grobti visuomeninius pastatus visoje Lietuvoje: sausio 11-ą užpuola Krašto apsaugos departamento pastatą Vilniuje, tos pačios dienos vidudienį apninka vilniškius Spaudos rūmus, sužalodami ir sumušdami kelis žmones. Prieš civilius, kuriuos Gorbis formaliai traktuoja SSRS piliečiais, naudojami koviniai šoviniai. Tą pačią dieną užgrobiami Krašto apsaugos departamento pastatai Alytuje, Šiauliuose, raudonieji skėriai apninka Kauno vairuotojų mokyklą, kurioje vykdavo KAD kursai, blokuojama Vilniaus traukinių stotis, joje sutrinka įprastas eismas ir įstringa tūkstančiai keleivių. Sabotažinį streiką paskelbia Vilniaus oro uoste įsiveisę maskolijos kolaborantai. Iš Rudaminos į Vilnių nusidriekia pusšimčio tankų kolona, pasirengusi pulti „grėsmingą priešą” – beginklius civilius.
Sausio 11-ą Aukščiausios Tarybos fojė prisiekia parlamento gynėjai-savanoriai.
Savanorių ginkluotė atrodo gana kukliai, lyginant su iki dantų ginkluotais sovietiniais smogikais, turinčiais automatus ir granatas.
Dažnas savanoris dar nežino, kad neišeinant iš Aukščiausios Tarybos pastato teks būti kelias savaites.
Aplink Aukščiausiąją Tarybą susiburia neįveikiamas „gyvasis skydas” – gausi parlamento sergėtojų-gynėjų minia, galop atgrasiusi sovietinius banditus.
„Kovinę dvasią” sovietiniai smogikai demonstruoja visą sausio 12-ą: grobia pastatus ir juos niokoja, sutraiško automobilį Kaune, vieną žmogų nužudydami, kitą sužalodami, o vėlų vakarą būsimieji žudikai tankais išvažiuoja iš vilniškio Šiaurės miestelio – sovietinės kariaunos irštvos – ir rieda auklėti „nacionalistų litovcų” link televizijos bokšto ir televizijos bei radijo komiteto Konarskio gatvėje: šiuos ir kitus objektus saugo beginklių žmonių būriai. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas kreipiasi į kareivas, ragindamas susilaikyti nuo smurto, tačiau šiems Jelcino įspėjimas tik iki diržo ar dar žemiau. Maskolijos kolaborantai burokevičininkai-jermalavičininkai „po ukazaniju s verchu” („nurodžius iš aukščiau”, rus. žarg.) pasiskelbia „nacionalinio gelbėjimo komitetu” ir „įveda komendanto valandą”, ragindami „brolius ir seses eiti namo” – šis įrašas skamba iš ruporų, pritvirtintų prie sovietinės karinės technikos. Šįkart jau lietuvaičiai išdavikų raginimą dislokuoja žemiau juostos.
Gilią sausio 13-os naktį, praėjus porai valandų po vidurnakčio, sovietiniai žmogžudžiai stoja mūšin su televizijos bokštą apsupusiais „buržuaziniais nacionalistais”, ir drąsiai daužo beginklius – tame tarpe moteris – automatų buožėmis bei pleškina kulkomis. Ypač pasižymi užkietėjusio bandito Golovatovo vadovaujami kagėbistinės „Alfos” galvažudžiai, negailėdami smūgių automatų buožėmis į civilių galvas. Už kampo pasislėpęs „Stalino saulės” vežėjo anūkėlis budriai pastebi, kad prie bokšto „savi šaudo į savus”: už šią ir kitas antivalstybines niekšybes netikša vėliau gaus kelis metus cypės. Į ligonines imami vežti sužalotieji ir žuvusieji – jauna mergina žūva, užvažiuota tanko, sutraiškiusio jai kojas. Žuvusiųjų keliolika, dar keli šimtai sužaloti, sumušti, peršauti, o iš ruporų tebesklinda išdavikų „nacionalinio gelbėjimo komiteto” raginimas „broliams ir sesėms” skirstytis.
Kagėbistiniai šunsnukiai – smogikų gauja „Alfa” – smaginasi daužydami civilius žmones automatais ir „bananais”, nes nieko daugiau ir nesugeba.
Aukščiausiosios Tarybos pastate susirinkę parlamentarai priima svarbius sprendimus dėl naujo premjero paskyrimo – juo tampa Gediminas Vagnorius. Kinkadrebio Šimėno buvimo vieta nežinoma, bet jau prisiekia naujoji Gedimino Vagnoriaus vyriausybė, sudaroma laikinoji gynybos vadovybė. Po aibės istoriškai svarbių tos nakties įvykių, vėlyvą ryte Vilniuje nusileidžia lėktuvas su sovietų imperijos Federacijos Tarybos sudaryta delegacija. Po Vilnių darda du sovietinių kareivų šarvuočiai, be paliovos sukantys „nacionalinio gelbėjimo komiteto” tiradas apie komendanto valandą, kitas išdavikų blevyzgas. Pulti Aukščiausiąją Tarybą smogikai nesiryžo, pabūgę daugiatūkstantinės minios prie parlamento ir galimų aukų šturmo metu. Didysis pavojus atslūgsta, maskolijos delegacijai peržiūrėjus dokumentinius žvėriškumų liudijimus, ir išvykus pas sovietinius kareivas.
Tąnakt parlamentarams galėjo prisireikti ne tik Aukščiausiojo užtarimo, bet ir dujokaukių nuo sovietinės kariaunos paralyžiuojančių dujų.
Tą pačią dieną, sausio 13-ą, Aukščiausiąją Tarybą apsupa galingos barikados, statomos tiek technikos pagalba, tiek parlamento gynėjų rankomis.
Netrunka atsirasti kilnojamosios virtuvėlės, kuriose gaminamas maistas gausiai parlamento sergėtojų miniai, plūstančiai iš Vilniaus ir kitų miestų.
Ilgai nelaukę, gynėjai surenčia sovietiniams kareivoms dailias laipynes, kurias tektų įveikti, jei nusmuktkelniai bandytų pasisvečiuoti parlamente,
Senutėlis Žvėryno tiltas paruošiamas betoniniais blokais meiliai pasitikti sovietinių smogikų šarvuotąją techniką, ir drūtas senolis tam neprieštarauja.
Laipynės nekviestiems sveteliams įrengiamos ir parlamento kieme, ir viduje, ir ant stogo – ten nepagailėta tokios deficitinės anuomet artmatūros.
Atsakydami į „nacionalinio gelbėjimo komiteto” kliedesius, „broliai ir sesės” parengia savus sveikinimo šūkius kolaborantams ir galvažudžiams.
Aukščiausios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui tenka stilingą kostiuminę liemenę kuriam laikui pakeisti neperšaunama, bet ir ši jam tinka.
Spėriai triūsdami, gynėjai suskumba parlamentą – „Lietuvos širdį” – aprengti barikadų žiedu, kuris raudoniesiems niekdariams neįkandamas.
Žuvusiųjų, suluošintų kaina Lietuva apgina parlamentą ir nepriklausomybę, gyvuoju gynėjų skydu prisidengusi nuo brutalios ir žudiškiškos sovietijos.
Apybraižai panaudotos LRS leidinio „Laisvės gynyba” iliustracijos.
