„O kuria kalba tu jį kalbini?“, – kaimyniniame name gyvenęs taksistas rusiškai klustelėjo mane, parvedantį namo augintinį – ilgaplaukį taksą Maksą. „Valstybine“, – atšoviau su lengva ironija, ir čia pat pridūriau: „Šiaip jau šunys supranta visas pasaulio kalbas, jei rankoje laikai dešrą“. Prie „pasitarimų“ stalo sėdėję vyrai smagiai nusijuokė, matyt, nebe pirmas išspręstas puslitrio tūrio klausimas juos buvo gerokai atpalaidavęs. „Prisėsk prie mūsų, pasišnekėsim“, – pakvietė kaimynas Bogdanas, gyvenęs pirmajame mūsiškės „chruščiovkės“ bute. Parskubėjau namo, ir susiradęs baltai dienai pasikavotą puslitrį – neisi juk pas rimtą kompaniją tuščiomis rankomis – ir įsimetęs lėkštėn bryzą lašinių, nupėdinau į „pasitarimą“: turbūt pamenate manąjį pasakojimą apie vilniškės „chruščiovkės“ gyventojus, kuriame gana detaliai papasakojau savadarbio „pasitarimų“ stalo lokaciją bei ypatingą svarbą gretimų „chruščiovkių“ rezidentams.
Tai buvo bene pirmoji pamoka man, mokantis atremti išsyk kelių oponentų klausimus, tąkart besiribojusius su nepalankumu Atgimimo sužadintiems kultūriniams siekiams, vėliau pavirtusiems nemariu valstybingumo siekiu. Visų pasisėdėjimo atspalvių nebepamenu, bet dauguma klausimų-„argumentų“ buvo tradiciškai puskvailiški: kodėl gyvenantys Vilniuje (taigi – Lietuvos sostinėje) nelietuviai turėtų kalbėti lietuviškai, kuo blogai gyventi Sovietų Sąjungoje, visi moka rusų kalbą – kodėl gi ir toliau nesikalbėjus rusiškai, kodėl lietuviams nepatinka sovietų valdžia ir t.t.
