Primiršom sovietmečio pabaigoje Lietuvoje neršusias “jedinstveninkų” gaujas, o juk ir dabar netrūksta Kremliui naudingų idiotų.
„O kuria kalba tu jį kalbini?“, – kaimyniniame name gyvenęs taksistas rusiškai klustelėjo mane, parvedantį namo augintinį – ilgaplaukį taksą Maksą. „Valstybine“, – atšoviau su lengva ironija, ir čia pat pridūriau: „Šiaip jau šunys supranta visas pasaulio kalbas, jei rankoje laikai dešrą“. Prie „pasitarimų“ stalo sėdėję vyrai smagiai nusijuokė, matyt, nebe pirmas išspręstas puslitrio tūrio klausimas juos buvo gerokai atpalaidavęs. „Prisėsk prie mūsų, pasišnekėsim“, – pakvietė kaimynas Bogdanas, gyvenęs pirmajame mūsiškės „chruščiovkės“ bute. Parskubėjau namo, ir susiradęs baltai dienai pasikavotą puslitrį – neisi juk pas rimtą kompaniją tuščiomis rankomis – ir įsimetęs lėkštėn bryzą lašinių, nupėdinau į „pasitarimą“: turbūt pamenate manąjį pasakojimą apie vilniškės „chruščiovkės“ gyventojus, kuriame gana detaliai papasakojau savadarbio „pasitarimų“ stalo lokaciją bei ypatingą svarbą gretimų „chruščiovkių“ rezidentams.
Tai buvo bene pirmoji pamoka man, mokantis atremti išsyk kelių oponentų klausimus, tąkart besiribojusius su nepalankumu Atgimimo sužadintiems kultūriniams siekiams, vėliau pavirtusiems nemariu valstybingumo siekiu. Visų pasisėdėjimo atspalvių nebepamenu, bet dauguma klausimų-„argumentų“ buvo tradiciškai puskvailiški: kodėl gyvenantys Vilniuje (taigi – Lietuvos sostinėje) nelietuviai turėtų kalbėti lietuviškai, kuo blogai gyventi Sovietų Sąjungoje, visi moka rusų kalbą – kodėl gi ir toliau nesikalbėjus rusiškai, kodėl lietuviams nepatinka sovietų valdžia ir t.t.
Iš Maskvos diriguojamos “jedinstveninkų” gaujos nevengė demonstruoti Lietuvos miestų gatvėse.
Lėtai, oi kaip lėtai ir be galo nedrąsiai skynėsi aiškesnis supratimas apie lietuvių siekius kelią į manųjų pašnekovų smegenis, tad teko gerokai pagadinti sveikatą (ir kepenis), dar ir dar kartą aiškinant jiems akivaizdžius dalykus, primenant stalinines represijas bei tremtis, pasakojant apie Jungtinėse Valstijose bei Kanadoje gyvenančių giminaičių buities privalumus prieš mūsiškę „vargo vakarienę“ – skurdžią sovietinę buitį, gretinant sovietinės bei užsieninės audio aparatūros kokybę (kad ir magnetofono kasetes, mat sovietinės nei iš tolo neprilygo vilniškiame „Aide“ kartais pardavinėtoms Maxell, Denon, Sony, Agfa firmų kasetėms, tegul ir kainavusioms dvigubai brangiau nei rusiškos – visus 9 rublius).
Galbūt kurį nors jaunesniosios kartos skaitytoją stebina mano prisimintos Atgimimo laikmečio realijos, tad trumpam sugrįžkim į kovo 11-os priešaušrį. Nematę anuomečių audringų permainų, neretai mano, kad valstybinius simbolius susigrąžinome bei lietuvių kalbai valstybinės statusą suteikėme po valstybingumo atkūrimo 1990-ais, tačiau tikrovė kita: kilusi Atgimimo banga dar 1988-ųjų lapkritį nuplovė svetimus simbolius, tuometei Aukščiausiajai Tarybai įteisinus trispalvę ir tarpukariu sukurtą himną. Įdomus ir kiek juokingas faktas, kad tebevykstant visuomenės demokratėjimui braškančioje sovietų imperijoje, jos sostinėje Maskvoje, greta kitų imperijoje kalėjusių šalių vėliavų, buvo keliama ir Lietuvos trispalvė, tik dažnai ją pakeldavo neteisingai – raudona spalva viršuje – mat visų kitų „sąjunginių respublikų“ vėliavose dominavusi raudona spalva buvo viršuje. Verta neužmiršti, kad aukštas pareigas ėjęs Lietuvos kompartijos funkcionierius yra pavadinęs trispalvę skuduru, tiesa, jai dar nesant valstybine vėliava.
Deklaruodami vienybę, tikrumoje “jedinstveninkai” šmeižė, kurstė, skaldė ir provokavo.
Grįžkime į jaukų vilniškio Antakalnio kiemą, kur susėdę aplink savadarbį stalą, su kaimynais sprendžiame puslitrį, aptardami visuomenines aktualijas. Patraukiu per dantį Bogdaną, Jaroslavą ir kitus posėdžio dalyvius, 1989-ųjų vasarį lėkusius į „Jedinstvos“ mitingą, apsirėdžius išeiginius drabužius, ir gausiai pakvėpinus odekolonu ne itin šviežios būklės fizionomijas. Žiūriu, kad dažnas jaunesnis skaitytojas ar skaitytoja jau ir nebežino, kas toji „Jedinstva“ buvusi, kaip atsirado ir ką Lietuvoje neršė? Teks vėlgi atsigręžti į praeitį, kad jaunoji karta suprastų, su kokiais iššūkiais teko susidurti jų tėvams ir seneliams nelengvame kelyje į Lietuvos valstybingumo atkūrimą.
Pagrindiniai “jedinstveninkų” tikslai buvo rusų kalbos dominavimas ir sovietų imperijos išsaugojimas.
Sovietinės imperijos valdžia, stengdamasi prislopinti, o gal net visiškai pasmaugti nacionalinius judėjimus, svetimomis rankomis įkūrė prosovietinių radikalų šutves: Latvijoje – „Interfrontą“, Estijoje – „Interjudėjimą“, Moldovoje – „Unitatą-Jedinstvo“, Lietuvoje tokia penktąja Kremliaus kolona tapo prosovietinė gauja „Jedinstvo“. Visų šių gaujų tikslas buvo vienas – išlaikyti SSRS kalėjusias respublikas tolesnėje Kremliaus įtakoje, uoliai puoselėjant rusifikaciją. Gerokai paglamžiusi vienas kitam šonus steigiamajame „Jedinstvo‘s“ suvažiavime (1989-ųjų gegužės pradžioje), vykusiame vilniškiuose Profsąjungų kultūros rūmuose, ši sovietinių vatnikų šutvė išsirinko savęs vertą gaujos vadą – radikalą-sovietofilą V.Ivanovą, iki šiol sergantį nostalgija sovietinei imperijai.
Garsusis “Jedinstvos” mitingas prie Sporto rūmų, kurio metu nepaliaujamai lojo šuo ir “jedinstveninkai”.
Vėliau „Jedinstvo‘s“ smogikai organizavo keletą prieš Lietuvos nepriklausomybę nukreiptų renginių, žinomiausi jų yra 1990-ųjų kovą prie vilniškių Sporto rūmų vykęs mitingas (praėjus vos savaitei po kovo 11-osios), 1991-ųjų sausio 8-ąją vykęs bandymas įsiveržti į Aukščiausiąją Tarybą ir „darbo žmonių rankomis nuversti nacionalistų valdžią“. Tarsi pajutęs negandą, V.Ivanovas ir jo sėbrai neišdrįso pasirodyti prie Televizijos bokšto ir Lietuvos televizijos pastatų, šturmuotų sovietinių smogikų, nors jiems buvo skirta atsakinga užduotis: „Jedinstvo“ turėjo sukursyti riaušes, imituoti analogišką Aukščiausiosios Tarybos puolimui priešpriešą su Televizijos bokštą ir Lietuvos televizijos pastatus gynėjais. Matyt, prokremlinės šutvės veikėjai pajuto nelinksmą perspektyvą tokių provokacijų, kurių metu galėjo būti „nukepti“ pačių sovietinių smogikų. Vėliau „Jedinstvo‘s“ nariai aktyviai talkino (kolaboravo) Lietuvos televiziją užgrobusiems sovietų kariškiams, o po 1991-ųjų rugpjūtyje Maskvoje nepavykusio karinio pučo, šios prosovietinės šutvės veikla savaime nuslopo, aktyviausi jos smogikai pagal nuopelnus gavo „kaliūzės“.
Melagingos bolševikinės “lygybės” ir “tarybų valdžios” doktrinos buvo mielos “jedinstveninkams”.
Taigi, dabar vieniems jūsų priminiau, o kitiems – jaunajai kartai – papasakojau, kokius Kremliaus sukurstytus iššūkius teko įveikti Lietuvos valstybingumo gynėjams nelengvame kelyje į nepriklausomybę, ir jau geriau įsivaizduojate maniškių kaimynų politines preferencijas bei simpatijas: dauguma jų buvo patys tikriausi „Jedinstvo‘s“ pasekėjai.
Ypač aktyviai agitavo už minėtą vatnikų šutvę kaimyniniame name gyvenęs Antrojo pasaulinio karo veteranas Kalibakinas, kurio bute, buvusiame primajame aukšte, nuolat vyko triukšmingos išgertuvės. Nuolatiniams girtuokliavivams vadovavo ne prasigėręs, prakaulus veteranas, o tvirto stoto jo žmona, dirbusi Troleibusų parke valytoja – būtent ji užduodavo nepertraukiamiems „vakarėliams“ toną. „Lai, lai, lai“, – slido neįmantri daina pro atvirus Kalibakinų buto langus, kol ją pertraukė girtos šeimininkės komanda: „Tycho, seičas novuju pesniu petj budem!“ („Tylos, dabar naują dainą dainuosim!“, rus.) „Dai, dai, dai“, – ėmė sklisti girtų bliovimas, pakeitęs ankstesnį, kiek prasmingesnį, „Lai, lai, lai“. Minėtieji „Jedinstvo‘s“ fanai-girtuokliai Kalibakinai buvo galvos skausmas visam aplinkiniam rajonėliui, o štai prasigėrusios Kalibakinų dukros vaikučių man gailėjo: kartą jie atsivedė pagiringą motiną rinkti netoliese augusio kaštono vaisius, ir labai džiaugėsi, kad mama bent tokioje „akcijoje“ kartu su jais dalyvauja.
Ypač aktyvūs “Jedinstvos” smogikai buvo uostamiestyje, atkakliai klaidindami ir nuteikinėdami rusakalbius.
Na, palinkim manųjų kaimynų prokremlinius požiūruis nuošalyje, ir keliaukim į saulėtą pajūrį, į nuošalią ir ramią palangiškę „Užkanavės“ gatvę, kurioje buvo įsikūrę manosios pačiutės darbdavio poilsio namai: anuomet solidi ir turtinga organizacija beveik pačioje gatvės pabaigoje pasistatė poilsiavietę, kurioje buvo ir maitinimu triskart per dieną pasirūpinta. Galbūt jau likimo buvo taip lemta, kad mūsiškės atostogos sutapo su lentingosiomis reakcionierių pučo Maskvoje dienomis, tad turėjome apie ką pasikeisti nuomonėmis su įdomia pora, valgiusia su mumis prie to paties stalo: pusamžis jūrininkas vyras, išsitatuiravęs įspūdingą inkarą ant rankos, ir energinga rusakalbė jo žmona, dirbusi, berods, mokytoja. Pačiutės darbovietėje knibždėjo „Jedinstvo‘s“ šalininkų, tad jie bevelijo ne kaitintis saulėtame palūdimyje ir naudytis šiltutėlėje jūroje, o vėpsoti į vadinamojo „GKČP“ komiteto spaudos konferenciją.
Uoliai vykdžiusiems maskviškių šeimininkų nurodymus, “Jedinstvos” vadukams atseikėta pagal nuopelnus.
Prie pietų stalo aptarėme minėtos reakcionierių šutvės ir jos vadeivos G.Janajevo pasisakymus, man kaip kirviu nukertant: „Jei net spaudos konferencijoje rankos dreba, tai nieko nuveikti jiems nepavyks drebančiomis rankomis“. Kitąryt papusryčiavę, patraukėme su pačiute prie jūros, nuo polisiavietės atskirtos tik neplačia miško ir kopų juosta. Oras buvo toks puikus, kad nutarėme pietauti ne poilsinėje, o traukti pajūriu pėstute į Palangos centrą, ir ten pasistiprinti. Temstant grįžome namolio, grįžę prisėdome prie jaukaus baseinėlio, praeidama moteris šnipštelėjo mums: „Buvo atvažiavę „gaziku“ (sovietinis primityvus visureigis, naudotas daugiausia karyboje ir žemės ūkyje) desantininkai, ir visą dieną jūsų laukė – būkite atsargūs“. Nebeturėjau abejonių, kas gi pakvietė desantininkus pavelėti manuosius jaunus šonus – už šią „loską“ turėjau būti dėkingas mandagiai ir kultūringai stalo kaimynei.
Plaukai piestu stojasi pasiskaičius, kokius planus kurpė įvairiose imperijos kraštuose tarpę “jedinstvos”.
Sugrįžome į Vilnių jau pučui žlugus, 1991-ųjų rugpjūčio pabaigoje, ir turėjome retą progą stebėti įdomų vaizdą: netoliese, aukštėliau mūsiškės „chruščiovkės“, vilniškėje „Lentupio gatvėje buvo įsikūręs įstaigos skyrius, dalinęs laikinuosius pilietybės pažymėjimus (pamirškite naujuosius lietuviškus pasus – jie pasirodys gerokai vėliau). Nutarimas dėl laikinųjų pilietybės pažymėjimų išdavimo skelbė, kad prašymai šių dokumentų išdavimui bus priimami iki 1991-ųjų rugsėjo, tad kiekvieną besibaigiančio rugpjūčio dieną prie minėtosios kontoros driekėsi ilgiausios eilės personų, susipratusių, kad žlugus pučui, išsaugoti sovietų imperiją vargu ar pavyks, tad teks prisiderinti prie naujosios tikrovės. Tiesa, dar gerą dešimtmetį po 1991-ųjų, skaičiuojant paskutiniąsias nuienančių metų valandus, aplinkui pokšėjo saliutai ir fejerverkai tuomet, kai dvyliktą valandą skelbė ne vilniškis Katedros bokšto laikrodis, o Kremliaus kurantai: pritilusios, bet revanšu besiviliančios vatnikų gaujos niekaip negalėjo išsižadėti meilės Kremliaus šeimininkams.
Ar nebėra šiandieną Lietuvoje revanšistų, nepagydomai pamilusių šmėklą sovietinės imperijos, senokai šlovinamos putininės Rusijos propagandistų? Būkime budrūs.
Turite prisijungti norint komentuoti.