Neišsyk ir supratau, kad tai manasis telefonas skleidžia tokį neįprastą garsą, visiškai nepanašų į skambučio melodiją. Išmaniajam keistai suskambėjus darsyk, paėmiau jį į rankas, ir tuomet susigaudžiau, kad tai skype programos pagalba man bando prisikambinti vyras, vardu Serhijus. Atsiliepiau, ir išvydau prie rašomojo stalo sėdintį kokių keturiasdešimties metų vyriškį, solidžius akinius užsidėjusį. Įsišnekėjom: Serhijus esąs teisininkas, įstojęs į teritorinę gynybą – parodė prie stalo stovėjusį automatą – šeimą išsiuntęs į jam priklausančiu apartamentus Turkijoje, o pats likęs laukti okupantų puolimo. Pasipasakojo, kaip, išėjus parūkyti, prazvimbia virš galvos pora raketų: anuomet rusai jų dar gausiai turėjo, tad leisdavo po dvi – pirmoji pagrindinė, antra „kontrolinė“, tam atvejui, jei pirmąją ukrainiečiams pavyktų numušti. Tiesa ta, kad balandžio mėnesį ukrainiečiai dar neturėjo joms pakankamai priešnuodžių. (Nuotraukoje: pabėgėlių centre Vilniuje pernai.)
Paminklinė lenta ant Vilniaus Švenčiausios Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčios, kurioje pamaldos vyksta ukrainiečių kalba.
Parodžiau jam prie mūsiškio namo iškeltą Ukrainos vėliavą, Lietuvos ir Ukrainos vėliavėles ant savojo „buso“, kuriuo vežiojau pabėgėlius iš Vilniaus į kitus miestus, papasakojau apie turėtą aibę rūpesčių, ruošiantis apgyvendinti pabėgėlius iš Černihivo, pasigyriau, kad manieji giminės suaukojo dailaus pinigėlio, kurį vėliau dalinu vežtiems pabėgėliams. Pokalbis buvo iš širdies, Serhijui traukiant jau kelintą cigaretę, patvirtinau, jog čia mes visi gana aiškiai suprantame, kad jeigu Ukraina būtų kritusi, tai labai tikėtina, kad orda būtų šliaužusi pas mus. „Na, aš tai jau nebejaunas, žūti už tėvynę nebijau, bet štai vaikų gaila, jie tik tik pradeda gyvenimo skonį justi“, – sakiau jam. Išpūtęs dūmą, ukrainietis tarė žodžius, aukso raidžių vertus: „Žinai, kodėl juos atmušėm? Nebijojom žūti“. Išties, žmogus turi būti labai motyvuotas kilniais tikslais, kad stotų į kruviną ir mirtiną kovą, todėl laimėti baisiausią XXI amžiaus karą rusai neturi jokių šansų – neturi deramų motyvų.
Savanoriai dalina labdarą prie Vilniuje esančio pabėgėlių centro.
Užsiplepėjau aš apie tą įsimintiną pokalbį, gi papasakoti norėjau visai kitą istoriją – kaip sekėsi gabenti Kupiškin gausią ukrainiečių kompaniją: vyruką, prisistačiusį Dima, dvi jaunas moteris ir keturis pabiručius, kurių nerimo ir liūdesio pilnas akutes vargu ar kada pamiršiu. Ypač nuostabi buvo vienintelė – tamsiaakė – mergaitė, iškart ėmusi garsiai verkti, kai tik uždariau automobilio duris: matyt, sunkūs prisiminimai apie neseną kelionę iš gimtųjų namų atgijo jos atmintyje. Sužiūra visi ukrainiečiai į mane, kai nuimu vėliavėles nuo langų, bet nuraminu, kad tai tik todėl, jog dideliu greičiu važiuosime autostrada, vėliavėlės joje susisuka. Pirmas sustojimas – dar neišvažiavus iš Vilniaus, greitkelio Panevėžio link pradžioje: pravirksta iškart keliese, šaukdamiesi mamą. Pasirodo, kad moterys susėdo ne prie savųjų vaikų, tad darom mamų rokiruotę, ir jau lekiam Ukmergės link, man tvirtai įsitvėrus vairo: praėjusią nauktį siautusi vėtra dar tokia stipri, kad sunkiai sekasi vairą išlaikyti.
Prie pabėgėlių centro Vilniuje ukrainiečių laukia informatyvus stendas apie paramos galimybes.
Kelias link Anykščių jau išvalytas nuo išvirtusių medžių, bet šie dar neišvežti ir tyso pakelėse, Dima gi dairosi į suartus laukus, ir nutęsia: „Taip, žemė pas jus išties kitokia, nei Ukrainoje…“ „Žemė Lietuvoje tokia, kad nepakanka ją suarti ir pasėti, reikia dar ir sunkiai „arti“, kad užaugintum grūdą“, – pafilosofuoju aš, ir imamės kalbėtis apie gyvenimą. Dimos istorija tikrai neoridinarinė: dirbęs statybininku Estijoje, važiavo Moldovon – dirstelkit žemėlapin, ir įsitikinsit, kad išties tolokas kelias nuo Estijos iki Moldovos – pasitikti nuo karo bėgusią žmoną su vaikais, tuomet nutaręs važiuoti Lietuvon, nes iš jos dar pavyktų pasitraukti, jei pultų rusai, o štai iš Estijos jau nebepabėgsi karo atveju. Nesileidžiu nei prieštarauti, nei pritarti, o pasakoju apie Anykščius, kurie vos už keliasdešimties kilometrų nuo Kupiškio, porinu apie visas įdomybes lietuviškojo kurorto, kurį pamėgau dar nuo vaikystės vasarų „Anykščių šilelyje“ su tėvais. Pilvas man jau aiškiai primena, kad seniai laikas pietums, tad Anykščių pakraštyje nenusuku link Kupiškio, o dardu kurorto centran, kur už buvusio triaukščio Anykščių universamo – dabar jo pirmajame aukšte irgi įsikūręs prekybcentris – pasislėpusi šauni lietuviškų patiekalų seklyčia (nereklamuosiu, nors likome labai patenkinti ir maistu, ir aplinka).
Vaikai visur yra vaikai, ir nori užsimiršti žaisdami pabėgėlių centre Vilniuje.
Užeigoje žmonių nėra gausu, tad mūsiškė kompanija nesunkiai randa vietą prie didesnio stalo salės kampe. Susipratusi, kad manoji kompanija yra pabėgėliai iš Ukrainos, žavi oficiantė skiria mums daugiau dėmesio, nei kitiems, ir sukasi itin mikliai. Mudu su Dima imam grumtis su šaltibarščiais ir cepelinais, jais vaišinu ir moteris, o vaikams užsakom kotletukų, kuriuos Dima šiaip-ne-taip sumaitina dukrytei, o štai berniukai įnikę į išmaniuosius, ir valgo prastai. O jūs ar gerai valgytumėt, jei būtumėt už tūkstančio kilometrų nuo savųjų namų, kuriuos teko palikti su vienu lagaminu rankose, o dar ir nežinotumėt, ar tie namai iki šiol nesugriauti, nesuniokoti? Kaip ten bebūtų, surenku mobiliuosius, ir pietūs jau vyksta sklandžiau, tik vienas nevalgiukas niekaip savųjų kotletų neįstengia įveikti. “Trumpam“ išėjusios parūkyti moterys grįžta tik po pusvalandžio, mat pėdino iki prekybcentrio, ir pasinaudojo jo tinklo dovanų čekiu, tad prie poros dešimčių maišelių su labdara prisideda dar du dideli su produktais. Pusšimtis už pietus mūsų gausiai kompanijai, ir jau suku vairą Kupiškio link: jame ir prasidės įdomioji manojo pasakojimo dalis.
Lankydamasis Šeduvos malūne apybraižai apie jį rengti, pastebėjau ukrainiečių padėkos piešinį (savininkų – verslininkų Daukšų šeimai).
Kelias iš Anykščių į Kupiškį neretai vingiuoja miškais, pakelėse gausu vakarykščios nakties išvartų, o aš bevažiuojant iškvočiu Dimą apie pasirinkimą keliauti Kupiškin: kas jį paskatino būtent šį miestą pasirinkti? „Man ten darbą ir būstą pasiūlė viena jauna verslininkė, o Vilniuje būsto nemokamo niekas nebesiūlo – viskas užimta“, – paaiškina Dima. „Na, šaunu, kad atsiranda geraširdžių, jautrių lietuvaičių“, – pasidžiaugiu, prisimindamas ir seną taisyklę: „Pasitikėk, bet pasitikrink“. Kupiškis – daug įdomesnis miestas, nei mano dažnas, jame nebuvęs: didžiulės Kupiškio marios, skulptoriaus Henriko Orakausko originalios stilistikos darbų gausa, ir fantastiškai graži, didžiulė neobarokinė bažnyčia – būtent už jos ir susitinkame su Dimos būsimąja geradare (pavadinkim ją Kristina). Sustojus, po minutės atbilda Volvo, visas apdulkėjęs taip, kad tik priekinis stiklas kiek švaresnis tame plote, kurį valytuvai pasiekia, išvada – važinėja žvyrkeliais. Trumpai pasišnekam, pagiriu puikios architektūros šventovę, ir klusteliu Kristiną, koks gi ten dailus ir drūtas dviejų aukštų pastatas bažnyčios pašonėje glaudžiasi. Sužinau, kad tai parapijos namai, ir imu save garsiai klausti, galbūt išeitų pabėgėlius ten apgyvendinti? „Tai kad šiandien sekmadienis, jau vakaras, neberasim mes čia nieko, tai važiuokim pas mane“, – porina Kristina, ir vadinasi Dimą į savąjį automobilį, mane prašydama važiuoti iš paskos. Sėdu prie vairo, o galvoje aiškiai skambteli abejonė, kad mieloji Kristina, švelniai tariant, seka pasakas apie parapijos namų neprieinamumą.
Ukrainos nelaimė suartino lietuvių ir ukrainiečių tautas, ši draugystė pagrįsta ne žodžiais, o tvirtu noru pagelbėti.
Sukam ratus, jau išvažiavom iš Kupiškio, jau pervažiavom geležinkelį, jau porą dešimčių kilometrų nuo Kupiškio nutolom, o kelio pabaigos vis nematyti. Parodžiusi posūkį kairėn, Kristina išsuka iš plento, ir keletą kilometrų važiuojame laukais-miškais, paliekame už nugaros ne itin gyvą kaimelį, dar šiek tiek mišku, dar truputį lauku, ir privažiuojame kelias sodybas, sutūpusias vidury laukų. Sukam prie vienos jų, iš kaimyninės sobybos į mus nustebusi stebeilijasi senyva moteriškė, aiškiai nemačiusi atvykėlių pastaruosius dešimtį metų. Sovietmetį menančiame mediniam name jau kūrenasi krosnelė, mūsų kompaniją pasitinka sodybos šeiminininkų pora, spėjusi papjaustyti dešros ir užkaisti arbatinuką ant archaiškos viryklės. Apsidairau: namas gyvybės nematęs senokai, mat švaros jame neperdaugiausiai, o ir lovos tėra dvi (septyneriems?..) gi į dušą žengti geriau nenusiavus batus. Ką šiame atokiame kaime veiks jaunos moterys, kokį darbą dirbs, kur vaikai mokysis, juk jame nelabai kas ir gyvena?.. Kol moterys šnekasi su šeimininkais ir Kristina, vaišinasi arbatėle ir dešryte, aš sodinuosi Dimą automobilin, ir lekiam atgalios Kupiškin. Gera regimoji atmintis patalkina man, ir po nepilno pusvalandžio jau stovim prie tų – neprieinamųjų – parapijos namų. Klebenam rankenas, beldžiamės, ieškome lentelės su kontaktais – tyla, ramybė, ir jokio garso ar šviesos viduje.
Valstybinių švenčių dienomis prie mūsų namų plazda išsyk dvi vėliavos.
„Taip, brolau, sėdam ir varom paimti moteris su vaikais: vešiu jus atgal į Vilnių, tame užkampyje tikrai nepaliksiu“, – dėstau savąją nuomonę nedvejodamas, o ir pats Dima, pamatęs būsimos buities sąlygas, jokiu noru pasilikti atokiame kaime nedega. „Na, ji man darbą pasiūlė savajame ūkyje, sakė, kad mašiną duos, tad galėsiu ir į darbą ūkyje, ir į parduotuvę nuvažiuoti…“, – lyg bando pasiaiškinti vaikinas, o aš kiek galėdamas spaudžiu greičio pedalą, nes nemėgstu vairuoti tamsoje, mat rega jau nebe jaunuoliška. Atvažiavęs prašau Dimą duoti savajai kompanijai komandą sėsti automobilin, o pats kraunu „malkų“ namo šeimininkams ir gudriąjai darbdavei: kraunu ir dviaukščių, ir triaukščių, ir dar pridedu keturaukščių „malkų“, primindamas, kad baudžiava Lietuvoje panaikinta senokai, o ir miegoti žmogus turi lovoje, bet ne ant žemės. Rausta-bala, bala-rausta manieji pašnekovai, bet sutinka galop išduoti Kupiškio klebono Mindaugo telefoną, kuris kaipmat man patvirtina, kad susirinkę ir laukia mūsų: „Mes čia visi susirinkę, važiuokit greičiau, kol nesutemo“.
Ukrainiečiams smagu išvysti prie mūsų namų plazdančios Ukrainos vėliavos nuotraukas.
Netrunkam darsyk sugrįžti prie parapijos namų, o ten išties laukia gausi kompanija: ranką tiesia pozityvo kupinas Mindaugas, pasitinka ir vietinio „Caritas“ skyriaus siela Jolita, darbą pasiūlyti atvykusi verslininkė Sigita, bei darnus būrys jaunimo, kuris patalkins gabenti vidun gausią ukrainiečių mantą (jau minėjau, kad joje tik du lagaminai asmeninių daiktų, visa kita – labdara). Šįsyk jokios abejonės manęs nebevargina, bet įdomumo dėlei dirsteliu parapijos namų vidun: kokiomis gi sąlygomis gyvens manieji pakeleiviai? Švara ir tvarka – ideali, jau paklotos lovos dviejų-trijų vietų kambariuose, čia vienas dušas, antai – kitas, o virtuvė tai antrame aukšte, kur ir erdvus valgomasis bei ilgas virtuvinis stalas, visas nuklotas produktais, o ir šaldytuvas jų jau prikimštas. Tiesa, dar nepaminėjau erdvios salės su židiniu, kurioje Mindaugo komanda organizuoja renginius parapijiečiams, turbūt galės ukrainiečių vaikai čia žaisti. Beje, nesuklydau dėl pozityvumu alsuojančio dvasininko: jau vėliau soctinkle pasiskaičiau apie jo organizuojamas stovyklas jaunimui, padėkas bažnyčios prieigoje krepšinio stulpus įrengusiems rėmėjams, siūlymą surengti krepšinio miniturnyrą: toks žmogus bei jo pagalbininkai yra tikroji bendruomenės siela ir dvasingumo ramstis.
Neogotikinė Kupiškio gražuolė visada buvo matoma dar iš tolo, dabar jai sielą įkvepia klebonas Mindaugas.
„Taip, brolau, eime maišus iškrausim, o susinešit juos patys: jūsų čia daug, o aš noriu iki sutemų nulėkti bent iki Anykščių“, – sakau Dimai, ir po penkių minučių maišų stirta jau rikiuojasi prie parapijos namų laiptų, imama sparčiai boginti vidun būrio talkininkų. Tereikės pasiųsti Mindaugui žinią, kaip galėtų gauti savivaldybės mokamas išmokas už kiekvieną apgyvendintą pabėgėlį, nes gyvenimo sąlygos ukrainiečiams paruoštos išties pavyzdinės (darsyk dėkui Mindaugui ir Jolitai bei visiems jųdviejų pagalbininkams). Atsisveikinęs su šeimininkais ir ukrainiečiais, ramia siela skubu namolio: šiandien padarytas geras darbas, sutikti geraširdžiai ir pozityvūs žmonės, o šmėkštelėję gudravimo šešėliai išsisklaidys užmarštyje.
(Apybraižai parengti naudotos AIDAI.LT archyvo ir savanorių nuotraukos.)
