Netenka stebėtis, kad išvystame vis daugiau diletantiškų, paviršutiniškų interpretacijų apie 1991-ųjų sausio įvykius. Nuo lemtingų Lietuvai ir pasauliui dienų prabėgo geras trečdalis amžiaus, užaugo ir sumetėjo nauja karta. Gimę po 1991-ųjų iš pasakojimų žino apie parlamento gynybą ir kitus sausio įvykius, o gyvai juose dalyvavusių gretos po truputį retėja. Gausūs liudijimai, radę vietą leidiniuose apie 1991-ųjų laisvės kovas, domina vis mažiau jaunimo. Amžininkai gerai mena, kas paskatino beginklius žmones gyva grandine uždengti svarbius Lietuvai objektus nuo smurtaujančių smogikų. Prisiminkime ne tik 1991-uosius, bet ir jų pirmtaką – Atgimimą, tautinės savimonės suvešėjimą, lietuvių ryžto gintis motyvaciją. Paskiau galėsime palyginti su šiandienos prioritetais žiniasklaidoje, kultūroje, šalies vadovybėje, visuomenėje.
Nebuvo taip, kad į Sausio 13-ąją atėjome tobula tautine savimone, nes keliasdešimt metų sovietinimo ir rusifikacijos padarė savo. Gaivinti tautinį mentalitetą labai padėjo ryžtingos Lietuvos laisvės lygos ir Politinių kalinių bei tremtinių sąjungos idėjos, renginiai, mitingai, leidiniai. Lietuvos persitvarkymo sąjūdis buvo gerokai nuosaikesnis politinis judėjimas, nei minėtos dvi organizacijos. Ypatingą vaidmenį žadinant tautos savimonę atliko gausūs tremtinių bei politinių kalinių prisiminimai, išleisti itin populiariomis Atgimimo laikmečiu knygomis. Šiandieną tokią veiklą tęsia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, susilaukiantis iš piršto laužtų kaltinimų dėl, atseit, nepakankamo dėmesio holokaustui.
Sovietmečiu nepamiršti gimtosios kalbos, dainos ir šaknų talkino gausūs etnografiniai ansambliai, kinematografininkų juostos, fotomenininkų darbai, Poezijos pavasarių renginiai, liaudies kapelos ir saviveikliniai teatrai ir daugybė kitų kolektyvų bei meninių projektų, kurių veikla visa jėga suvešėjo Atgimimui atėjus. Kūrybinė inteligentija, visų pirma – rašytojai, ėmėsi nešti lietuvių kalbos įteisinimo valstybine vėliavą, palaipsniui išsikovota teisė į istorinius simbolius, tautinę giesmę, vasario 16-osios šventimą, imti ginti nuo rekrūtavimo sovietinėje kariuomenėje besislapstę vaikinai. Veidu atsigręžta į daugelį metų menkintą ir niekintą Lietuvos istoriją, užderėjo gausus tarpukario istorinių veikalų fotografinio perleidimo derlius. Pagrįstai nustumti į šalį sovietiniai ideologiniai pramanai, į viešąjį gyvenimą ir oficialius renginius grįžo dešimtmečius uita lietuvių kalba, tegul ir sudarkyta rusifikacijos. Prikelti iš žemės arba naujai atkurti sovietmečiu naikinti paminklai, Lietuvą papuošė daugybė naujų koplytstulpių ir kryžiastulpių.
Kokybiškai naują, patriotinį ir visuomenišką, turinį eterin transliavo Lietuvos televizija ir radijas. Skirtingai nuo šiandienos LRT turinio, palaipsniui, bet nuosekliai verčiančiu nacionalinį transliuotoją komercinių stočių kartotiniu, Atgimimo laikmečio žiniasklaida, t.t. ir televizija, orientavosi į tautinės sąmonės ugdymui skirtas laidas: istoriją, kalbos kultūrą, lietuvišką muziką, meną, teatrą, netrūko diskusijų visuomeninėmis temomis. Apie pigių dainuškų užsienio kalbomis užterštą Lietuvos radijo eterį tuomet nebuvo nei kalbos – generalinio direktoriaus pareigas ėjęs aktyvus sąjūdininkas Algirdas Kaušpėdas būtų kaipmat sureagavęs į nukrypimą nuo lietuviškos transliacijų šerdies. Buvome ir tebesame turtingi lietuviška daina, poezija, muzika, folkloru, tačiau šiandieną, skirtingai nuo nepriklausomybės išvakarių, nacionalinio transliuotojo, jau nekalbant apie komercinius kanalus, eteris kokčiai užterštas svetimomis kalbomis.
Ėję ginti svarbiausius valstybės objektus 1991-ųjų sausio 13-ąją neturėjo iliuzijų, kad sovietinių smogikų šturmas apsiribos gynėjų apstumdymu. Anksčiau jau buvo užimti Spaudos rūmai, Krašto apsaugos departamento ir kitų institucijų pastatai, kurių užgrobimo metu užpuolikai praliejo kraują. Plikomis rankomis stoti prie brutalų smurtą gynėjus motyvavo ryžtas išsaugoti revoliucines permainas, išsikovotas per trumpą pustrečių metų laiką, jei atskaitos tašku laikytume Lietuvos laisvės lygos mitingą prie paminklo A.Mickevičiui 1987-ųjų rugpjūčio 23-ąją. Sugrįžti į sovietinės propagandos, rusifikacijos, lietuvių kalbos bei istorijos ujimo, partokratų viršenybės ir kompartijos hegemonijos laikus nebenorėjo niekas, tad ryžto apginti teisingesnę ateitį nestokota. Viltasi ir perspektyva sukurti darnią socialinę sanklodą, nekartojančią „lygesnių už lygius” veidmainiškos demagogijos. Ar pavyko šį siekį įgyvendinti, spręskite patys.
Palikę praeityje Atgimimo laikmetį ir 1990-1991 metų lemiamus įvykius, klustelkime save, ar sugebėtume vėl susidėlioti prioritetais tautines vertybes? Ar savaiminis nusitautinimas, žemai lenkiant galvą užsienio kalboms nuo pat vaikų darželių, nepalaidos gimtąją kalbą – pagrindinę atramą, padėjusią įveikti sovietmetį ir jį sugrąžinti norėjusius netikšas? Kol kas klostosi nepavydėtina padėtis, kai valdžios vyrai ir moterys, rodos, gerokai primiršo patriotiškumo ir pilietiškumo svarbą beginklėse kovose su sovietiniais okupantais 1991-aisiais. Didžiulę įtaką tautinei savimonei galinti turėti žiniasklaida – ne visa, tačiau nemenka jos dalis – uoliai vaikosi bulvarinių banalybių ir vienadienių skandalėlių, nacionalines vertybes pastūmusi paribin. Susizgribsime, kai virš Lietuvos vėl sklandys pavojaus šešėliai, ar jau šiandieną atsigręšime į tautos vienybei, dvasiai ir ryžtui svarbius dalykus? Parodys laikas ir protas.
