„Marksizmas-leninizmas nugalės!”, – trumpam kilsterėjęs galvą, rėžė Juozukas, ir vėl ilgam užsnūdo pakniubęs ant arielka bei užkanda apkrauto stalo. Mykolas, kaip ir dera solidesnį statusą turinčiam partiečiui, knarkė išsidrėbęs ant sofos. Vyrai kurį laiką rimtai aptarinėjo apie sovietų valdžios pergalę prieš „sąjūdistus”, išmintingas kalbas vis užgerdami šnapsiuku, kol nuo idėjinės diskusijos smarkiai „pavargo”. Vargu ar kas būtų sužinojęs šiuos garsių „platformininkų” būties atspalvius, jei manoji mama nebūtų dirbusi kartu su Roma Jermalavičiene. Šiandieną vienas-kitas jaunosios kartos narys jau ir nebežino, kas tie „platformininkai”, kas tie Jermalavičius ir Burokevičius, už ką juodu ir toks Kuolelis gavo po keletą metų belangės. Kadaise – Atgimimo laikmečiu ir iki pat 1991-ų rudens, šie tipai buvo Lietuvoje plačiai žinomi. Puikiai pamenu, kaip pirmajame didžiųjų Sąjūdžio mitingų audringą reakciją ir plojimus sukėlė nešamas transparantas „Daugiau Jermalavičių – jie sukelia reakciją!”
Koks nekaltas raginimas, lyginant su šiuolaikinėmis pamazgomis, gausia srove besipilančiomis soctinkluose! Tačiau anuomet, kai Sąjūdžio mitingus bemaž nesislėpdami filmavo kagėbistiniai šunpalaikiai (galbūt pravers „sąjūdistams” sutvarkyti, jei gorbačiovinė pertvarka užstrigs?), toks raginimas buvo drąsus ir aktualus. Transparantą nešusieji apsisuko ratu, rodydami jį susirinkusiai didžiulei miniai, ir šis sukimasis buvo palydėtas garsiais plojimais. Juozas Jermalavičius jau tuomet buvo išgarsėjęs visuomenėje savo ultraradikaliu sovietizmu, aklu režimo gynimu. Tačiau visgi: kas tie kiti tipai, stoję skersai Lietuvos valstybingumo kelio, bandę kaišioti pagalius į Laisvės važį, vėliau susitepę nagus krauju Sausio 13-ą, ir galiausiai movę iš Lietuvos pas savo šeimininkus? Šis pasakojimas bus apie paraštinius veikėjus, kurių nauja karta – švenčionienės ir juraičiai – vėl kelia vatines galvas.
Įžūliausia sovietmečio antivalstybinė ir antilietuviška organizacija – „Jedinstvo”: centre viena jos aktyvisčių Stanislava Juodienė, šalia – V.Ivanovas.
Nesyk klausiau savęs, kas vienija prieš Lietuvos nepriklausomybę stojusius netikšas. Neapykanta lietuviams? Nelabai, nes dažnas jų – lietuvių kilmės, tiesa, nutautėjęs ir subolševikėjęs. Aklas tikėjimas sovietinėmis dogmomis? Beatodairiška meilė garsiajai grazei „Moj adres – ne dom, i ne ulica, moj adres – sovetskyj sojuz”? („Mano adresas – ne namas ir ne gatvė, mano adresas – sovietų sąjunga”, rus., frazė iš 1973-ų grupės „Samocvety” dainos.) Berods, būsiu atradęs samplaiką faktorių, lėmusių išdavikišką ir antivalstybinę niekšelių veiką: nutautėjimas + privilegijų paradimo baimė + neapykanta lietuviškumui + sovietinės ideologijos kvaišalai. Beje, būtų įdomu ir šiandieną panagrinėti už Vatkų balsuojančių vatkų „motyvaciją” eiti prieš Lietuvos pažangą, europiškumą, saugumą. Labai grubiai skirstant, prieš nepriklausomybės siekį stojusius nenaudėlius – kalbu apie antivalstybinių judėjimų lyderius – galima būtų padalinti į dvi grupeles: su sovietine kariauna ateitį susieję išdavikai ir įvairių lygmenų sovietiniai partokratai. Ryškiu dėmeniu antivalstybinėje veikloje tapo Aukštoji partinė mokykla, kurioje tarpo melagingos sovietinės propagandos skleidėjai.
„Jedinstvo’s” mitingai pasižymėjo akla neapykanta Atgimimo atneštoms permainoms.
Pasakojimą apie kolaborantus, aršiai gynusius sovietinę santvarką bei pačią imperiją, pradėsime pagarbiai – į priekį praleisdami bene žinomiausią perversmininkų moterį – Stanislavą Zuzaną Juonienę. Aktyvi „Jedinstvo’s” kūrėja, prokomunistinio laikraštpalaikio „Lygūs ir drauge” kurpėja, Lietuvos komunistų partijos „ant SSKP platformos” (iš čia kilęs žargoninis išdavikų pavadinimas „platformininkai”) aktyvistė, o nuo 1990-ų – šios prosovietinės politikierių šutvės „Centrinio komiteto” narė. Sovietinės imperijos paskutiniaisiais metais leido niekam neįdomų laikraštėlį „Tarybų Lietuva”, spausdintą Baltarusijoje – lietuviškos spaustuvės nenorėjo teptis rankas į šią makulatūrą. Gyvenimiškąją veiklą nuo pat pradžios susiejo su bolševikinėmis idėjomis, darbavosi kompartijos Istorijos institute, piršo sovietines pasakėles Vilniaus inžinerinio statybos ir Pedagoginio institutų studentams. Žlugus 1991-ų rugpjūty vykusiam reakcionierių bandymui surengti perversmą Maskvoje, sėbrų padedama, paspruko Baltarusijon, kur atkakliai šmeižė Lietuvą, paistė melagystes apie Sausio 13-os įvykius bei aukas, visokeriopai žemino Atgimimo ir valstybės veikėjus. Atpildo už niekšystes išvengė.
Kolaborantų vadeiva Burokevičius „apdovanoja” Juonienę „Lenininiu garbės raštu”.
Juozas Kuolelis – trečiasis Burokevičiaus-Jermalavičiaus-Kuolelio trijulės-šutvės dalyvis, vienas žinomiausių, aršiausių kolaborantų. Netikšos „darbeliai” neturi stebinti, šiek tiek prisiminus jo biografiją. Nuo pat jaunystės sovietizmo skleidėjas aktyviai ėmėsi propagandinės veiklos, – Raseiniuose leido laikraštpalaikį iškalbingu pavadinimu – „Stalinietis”. Būdamas vos 26-ių, suskubo įstoti kompartijon. Penkiolika metų (1972-1987) buvo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto vyriausiuoju propagandistu – Propagandos ir agitacijos skyriaus vedėju. Kokios svarbos tai buvo pareigos sovietinėje funkcionierių nomenklatūroje, galima spręsti pagal Michailo Suslovo vaidmenį jau visos imperijos kompartijoje. Pastarasis šulas buvo laikomas antruoju asmeniu po kompartijos Generalinio sekretoriaus, tad ir Kuolelio rangas lietuviškųjų bonzų tarpe buvo itin aukštas. Matyt, pajutęs, kad gaivūs Atgimimo viesulai galop išsklaidys Kuolelio ir jo talkininkų skleidžiamą sovietinį tvaiką, uolusis propagandistas nuo pat pradžių aktyviai talkino kolaborantų vadovybei, faktiškai ir buvo vienu aršiausių išdavikų. Visomis išgalėmis kenkė nepriklausomybės atkūrimui, su kitais „platformininkais” kūrė sovietams pavaldžias „lygiagrečias” valdžios institucijas. Vienas 1990 m. balandžio mėn. įkurtų antivalstybinių „Lietuvos SSR piliečių komiteto” ir „Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto” aktyvistų. Po 1991-ų pučo Maskvoje buvo sulaikytas ir kelis metus praleido cypėje, parašė knygą apie nelaisvėje praleistus metus, o prieš kurį laiką iškeliavo nebūtin.
Kuolelis (sėdi) propagandinio laikraštėlio „Stalinietis” redakcijoje Raseiniuose, 6-as deš.
Mūsų jau minėtas Juozas Jermalavičius buvo antrasis pagal žinomumą, ir turbūt pirmasis pagal aktyvumą „platformininkų”-antivalstybininkų veikėjas. Būdamas vos 22-ų, suskubo įstoti kompartijon, nepasitenkinęs Vilniaus universiteto diplomu, išskubėjo mokytis „marksizmo-leninizmo” į tuomečio Leningrado (dab. S.Peterburgas) aukštąją partinę mokyklą, kurią baigė 1970-ais, ir tais pačiais metais ėmė darbuotis lietuviškosios kompartijos Istorijos institute. Netruko pasiginti disertaciją išraiškinga tema – „„Komunistų partijos Lietuvoje kova prieš politinę reakciją į šalį bažnyčioje per socializmo statybos laikotarpiu”. Ne mažiau iškalbinga šio propagandisto daktarinės disertacija tema: „Ateistinis darbas Tarybų Lietuvoje“. Netruko pradėti dėstyti ateistinius paistalus ir komunistinės propagandą Vilniaus universitete, o 1985-ais net gavo docento laipsnį už sovietinius pramanus.
Sukauptas „žinias ir patirtį” šis veikėjas su kaupu panaudojo kurpdamas antivalstybinį perversmą 1991-ais – būtent jo balsas skambėjo iš sovietinės kariaunos vežiojamų po Vilnių ruporų, ragindamas „brolius ir seses” eiti namo ir laikytis komendanto valandos. Nepavykus 1991-ų pučui maskolijoje, kartu su Burokevičiumi pasipustė padus į Baltarusiją, tačiau po kelerių metų buvo sučiupti ir atgabenti Lietuvon, kur kelerius metus patogiai gulinėjo belangėje. Tiesa, Jermalavičius veltui laiko neleido ir cypėje, kurpdamas prosovietinę rašliavą. 2002-ais paleistas iš įkalinimo, išskubėjo „deržavon”, kurioje kaip mat susidėjo su rusiškosios kompartijos šutve, vieną po kito kurpė prokomunistinius ir prosovietinius leidinius, o prieš porą metų pakratė kojas maskolijos sostinėje.
Persikėlęs putininėn „deržavon”, Jermalavičius netruko susirasti rusiškuosius komunistus ir ėmėsi aktyviai jiems talkinti.
Prisiminti 1991-ų sausio įvykių antiherojus mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas, pažintį su kolaborantais ir jų darbeliais pratęsime netrukus.
