Į aštuntą tolimą, neįprastą kelionę mane paviliojo tur būt smalsumas. Būdamas teriologu tuo metu aš jau gana gerai pažinojau Lietuvos, iš dalies ir kitų kraštų, sausumos žvėris ir žvėrelius, jų gyvenimą. Bet mažai ką žinojau apie jūrų ir vandenynų žinduolius. O labai norėjau juos pamatyti iš arti, kuo daugiau sužinoti apie slaptingą jų gyvenimą. Šis noras dar sustiprėjo susipažinus su kolegomis vykdančiais šių žvėrių tyrimus. Iš jų ir sužinojau apie grenlandinių ruonių gulyklą Baltojoje jūroje, kur kasmet pavasariop jie susiburia ant jau sueižėjusių jūros ledlaukių tam kad atvestų jauniklius ir susiporuotų. Be to, sužinojau, kad tuo metu ruoniai čia yra ir medžiojami. Nors nelengvai, bet man pavyko patekti į ruonių gulyklą, kur galėjau juos fotografuoti ir iš arti stebėti ruonius. Neišvydau tik ruonių medžioklės, nes tai ką pamačiau buvo sukrečiantis, žiaurus, masinis šių žvėrių žudymas juos užmušant. Matyti šią „medžioklę“ buvo ypač sunku ir todėl, kad jos aukomis buvo neseniai gimę, labai mieli ir bejėgiai ruoniukai. Nelengva ir dabar prisiminti visą tai, rašyti apie tai, žiūrėti nuotraukas iš kruvinų ruonių namų. Bet, manau, turiu tą daryti, tikėdamas kad taip kažkiek prisidėsiu prie geresnės šių ruonių ateities.
Kelionė į pomorų kraštą
Pomorais vadinami vietiniai senieji Baltosios jūros pakrančių gyventojai besiverčiantys daugiausia žvejyba ir medžiokle. Nors jie kalba rusų kalba, jų buityje, tikyboje bei socialiniame gyvenime yra daug savitumų. Pomorų kilmė nelabai aiški. Kai kas mano, kad jie čia atkeliavo iš piečiau esančių Rusijos žemių, daugiausia iš Novgorodo, dar praėjusio tūkstantmečio pradžioje. Yra ir kita nuomonė, kad pomorai į tas vietas atkeliavo žymiai vėliau, prasidėjus sentikių persekiojimui. Dar manoma, kad kai kuriose pakrantėse atvykėliai sumišo su dar anksčiau čia gyvenusiais karelais ar kitų nacijų žmonėmis. Gali būti, kad pomorų etninės grupės susidarymui buvo reikšmingi visi šie dalykai. Dvidešimtame amžiuje į pomorų žemes atklydo daug naujų gyventojų iš įvairių Rusijos vietų. Šiuo metu save pomorais laiko vos keletas tūkstančių gyventojų.
Dienoraštis
1970.02.26
Šiandieną pradedu dar vieną kelionę, – į grenlandinių ruonių gulyklą Baltojoje jūroje, kur ruoniai susibūrę ant sueižėjusių ledų veda jauniklius. Gerai nepamenu, kaip kilo ši idėja. Bet pirmieji žingsniai jos link buvo Maskvoje, teriologų pasitarime, kur susipažinau su aspirantu iš Murmansko Chuzinu. Iš jo gavau šiek tiek žinių apie šiuos ruonius, jų “medžioklę” ir nuorodas, kur kreiptis norint ten apsilankyti. Po Naujųjų Metų parašiau laišką į Maskvą L.A.Popovui, kuris vadovaus ruonių biologijos tyrimui dreifuojančioje ledo stovykloje “Toros 4”. Be to, Instituto vardu nusiunčiau raštą į SievPINRO, prašydamas leidimo stebėti ruonius gulykloje bei jų ”medžioklę”. Nors atsakymai buvo neigiami, aš skubiai susiruošiau į kelionę, vildamasis, kad padės fiktyvi komandiruotė ir raštas Verslininkų-žvejų sąjungos pirmininkui.
Ir taip, susikrovęs didelę 26 kg svorio kuprinę, ankstyvą rytą atsidūriau Vilniaus oro uoste, o saulei tekant, jau skridau keleto kilometrų aukštyje į šiaurę. Leningrade praleidau pusdienį ieškodamas vokiškų fotojuostų “Orwo”, bet jų negavau. Grįžęs oro uostan turėjau pirkti kitą bilietą, nes už pusę kainos su studento pažymėjimu pirktas bilietas netiko. Į Archangelską atskridau temstant. Nakvynei vargais negalais gavau vietą viešbutyje.
1970.02.27
Iš pat ryto susiradau įstaigą, kuri tvarko ruonių “medžioklę”. Labai nudžiugau, kai viršininko pavaduotojas, susipažinęs su mano raštu ir komandiruote, užrašė – “leisti dalyvauti medžioklėje”. Nusipirkęs lėktuvo bilietą į ruonių verslo centrą Verchniaja Zolotica ir turėdamas dar laiko, išėjau pasižvalgyti po miestą. Jis įsikūręs apie 50 km nuo Baltosios jūros abiejuose plačios Šiaurės Dvinos krantuose. Abi miesto dalis jungia milžiniškas geležinis, per vidurį pakeliamas tiltas. Žiemą upė užšala, tad pėstieji ir važiuoti dažnai persikelia ledu. Centrinėje miesto dalyje, esančioje dešiniajame krante, vyrauja 3-5 aukštų mūriniai namai. Juose įsikūrę dauguma srities įstaigų ir organizacijų. Čia esančiose pagrindinėse neišvaizdžiose gatvėse yra keletas autobusų ir tramvajų maršrutų, stovi paminklai Petrui I-jam, Lomonosovui, Tarybiniam kariui.
Žymiai įdomesnės man pasirodė toliau nuo upės esančios senojo miesto gatvės, kuriose einant kaukšėjo ir girgždėjo mediniai šaligatviai. O namai irgi buvo mediniai, iš apvalių ar tašytų rąstų, daugiausia dviaukščiai su įvairiausių formų balkonais, gonkomis, priestatais, laiptais. Visi jie, o taip pat pastogės, langai, dūrys buvo išpuošti medžio ornamentais. Namai buvo su aukštais pamatais, pusrūsiais, o namų stogus „puošė“ po keletą ar net daugiau plytinių rūkstančių kaminų. Aplinkui namus buvo erdvūs kiemai, atitverti nuo gatvės aklinomis aukštomis tvoromis, o kiemuose buvo pristatyta įvairiausio dydžio sandėliukų, riogsojo krūvos malkų. Krito į akis, kad į gatvės pusę langų skaičius beveik visada neporinis, – 3, 5 7 langai. Daugelis senesnių namų gal dėl amžino įšalo įtakos buvo pakrypę į vieną ar kitą pusę, arba sukniūbę, tarsi apačioje neturėtų tvirtos atramos. Už medinių namų kvartalų miesto pakraštyje prasideda nuobodūs, nauji, mūriniai keturaukščiai. Grįžęs į viešbūtį, tvarkiausi savo mantą. Bijodamas pramigti miegojau po viena paklode.
1970.02.28
Švintant užsimetęs didžiulę kuprinę, išėjau į gatvę. Pasisekė. Po kelių minučių pagavau taksi ir ledo keliu nuvažiavau į Kego salą, kur buvo vietinių linijų orouostas. Iš čia skrenda nedideli dvisparniai lėktuvai AN-2 ir malūnsparniai. Išskridome 9.20 val. , bet po keliolikos minučių prasidėjo rūkas. Lakūnas, bijodamas prarasti matomumą, spaudė lėktuvą prie žemės, o rūkas vis tirštėjo. Kartais lėktuvas visai paskęsdavo balzganoje migloje. Ėmiau baimintis, kad teks grįžti atgal, bet lėktuvas atkakliai šnarpštė vis pirmyn. Jau seniai nebematyti gyvenviečių, ir jokio gyvybės ženklo. Apačioje tik begaliniai reto spygliuočių miško ir pelkių plotai. Pagaliau pasirodė platus upės slėnis ir pabertų medinių namukų būrys. Tai ir buvo Viršutinė Zolotica. Nusileidome ant upės ledo ir trise patraukėme į gyvenvietę. Krante išsiklaipę į visas puses stypsojo keliolika stačiatikių medinių kryžių. Po vienu iš jų klūpojo sulinkusi sena moteriškė, ir linksėdama nuolatos kartojo tą patį verksmą, besibaigiantį ištęstu a-a-a…
Du mano bendrakeleiviai, mergina ir vyras, buvo vietiniai gyventojai, kaip ir aš norintys patekti į Žemutinę Zoloticą, esančią prie jūros už 10 km. Mergina, kaip sužinojau, buvo abi šias gyvenvietes aptarnaujanti gydytoja. Vyrukas netrukus suorganizavo arklį pakinkytą į roges. Susėdę į jas, risčia ar net šuoliais pasileidome pirmyn. Mūsų rogės buvo ypatingos, – nekaustytos ir padarytos iš beržo be jokių vinių. Upės slėniui išplatėjus, priekyje pasirodė mediniai gyvenvietės namai. Su visa manta pasukau prie dviaukščio viešbučio. Laimei suradau šio kolūkio pirmininką bei verslo įgaliotinį, kurie įkurdino mane švariame , jaukiame kambaryje. Netrukus jau apžiūrinėjau gyvenvietę. Joje buvo apie 40 tarsi be tvarkos išbarstytų medinių namų, labai panašių į mano matytus Archangelske. Bet visoje gyvenvietėje nebuvo jokių medžių. Pavakariais nuėjau iki jūros, o vakare žiūrėjau filmą “Miško simfonija”.
1970.03.01.
Gyvenvietėje vis didėja sujudimas, juntama, kad bręsta įvykiai. Žvėriamušių brigados baigia paruošiamuosius darbus. Ant upės ledo, kur dabar yra laikinas oro uostas, sukrautos šūsnys glėbiais surištų malkų, geležinės krosnelės, tinklai iš storų kaproninių virvių, valtys, palapinės, lentiniai skydai, virvės, kartys, mietai irk t. Visa tai bus nuskraidinta ant jūros ledo ruonių gulykloje. Po pietų “Toros-4” grupė susikrovė savo mantą ir malūnsparniu išskrido į jūrą ant ledo. Netrukus atskrido penki žvėriamušiams skirti malūnsparniai – trys Mi-8 ir du Mi-4. Viešbutį užplūdo triukšmingos lakūnų ir technikų komandos. Kartu su radistais, įsikūrusiais su savo aparatūra antrajame aukšte, viso jų buvo apie 50 žmonių.
Atskridus lakūnams man teko palikti kambarį, kuriame karaliavau vienas. Jį užėmė atskridusi gydytoja – jauna, energinga mergina. Aš persikrausčiau į 6 kambarį, ir likau patenkintas, nes kambarys buvo iš užuovėjinės pusės, todėl labai šiltas. Jame jau gyveno kolūkio „Šiaurės žvejas“, kuriam priklauso abi gyvenvietės, pirmininkas, – dar jaunas, malonus vyriškis. Iš kitos pusės stovėjo lova kito šio kolūkio kažkokio veikėjo, – taip pat jauno, prakaulaus, užsiauginusio ilgą barzdą. Abu buvo čionykščių pomorų vaikai. Trečias kambario gyventojas buvo Archangelske esančios tarpkolūkinės organizacijos valdininkas. Vakare pažiūrėjęs filmą „Užburtos salos“, radau visus kambario kaimynus susirinkusius po dienos bėgiojimų. Pažinčiai sustiprinti ištraukiau gertuvę spirito ir stiklainį medaus. Kai atsipalaidavo liežuviai, iš savo kambario draugų sužinojau įdomių dalykų apie ruonių verslą, pomorus ir kt. Pabandysiu trumpai kai ką atpasakoti.
Iš kur kilo gyvenvietės pavadinimas niekas nežino, bet Viršutinė Zolotica įsikūrusi jau seniai. Manoma, kad ją įkūrė novgorodiečiai, kurie čia apsigyveno ir tapo pomorais, t.y. pajūrio gyventojais. Žemutinė Zolotica, kurioje mes dabar buvome, atsirado žymiai vėliau. Gyventojai vertėsi medžiokle, žvejyba, jūros verslais. Turtingesni pomorai nustojo patys medžioti, tik supirkdavo sumedžiotus ruonius, dideliuose katiluose lydydavo jų taukus, vėliau juos parduodavo. Už nušautus ruonius pomorai gaudavo maisto produktų. Sumedžioję 5-10 suaugusių ruonių, už gautus produktus galėjo pragyventi pusę metų. Mažų ruoniukų, – baltukų ir pilkių, tada niekas nemedžiojo. Toks primityvus verslas išsilaikė gana ilgai. Dar prieš 15 metų pomorai leisdavosi į jūrą medžioklėn su savo valtimis.
Ruonių medžioklė kaip ir dabar, prasidėdavo anksti pavasarį, kai ruoniai veisimosi ir jauniklių vedimo metu susirinkdavo tam tikrose vietose ant sutrūkinėjusio jūros ledo. Šios vietos vadinamos ruonių gulyklomis. Jos kasmet būdavo beveik tose pat vietose, dažniausiai siauriausioje jūros vietoje vadinamoje „gerklėje“ . Iš ten gulyklos kartu su vėjų genamais ledlaukiais, dreifuodavo į šiaurę link Barenco jūros.
Pomorų grupės, susikrovusios į valtis reikalingiausius daiktus, tempdavo valtis jūros ledu iki atviro vandens. Orientuodamiesi vien pagal vėjų kryptį, jų stiprumą, oro temperatūrą, jie tiksliai surasdavo ruonių gulyklas ir imdavo ten medžioti, kartu su ledais dreifuodami jūroje, vidutiniškai 30-40 km per parą greičiu. Blogiausia būdavo, jei papūsdavo pietvakarių vėjas, dideliu greičiu genantis ledus. Tuomet kildavo pavojus būti išneštiems į atvirą Barenco jūrą. Bet pomorai ir be kompaso bei radijo puikiai orientuodavosi, beveik niekada nepakliūdavo tokion bėdon, – laiku pasukdavo į krantą ir laviruodami tarp ledo lyčių, su laimikiu grįždavo atgal. Medžioklės metu pomorai gerdavo ruonių pieną. Tam sumedžiotai patelei perpjaudavo tešmenį ir paeiliui siurbdavo riebų ruonės pieną.
Vėliau tarybų valdžios metais pradėjo ruonius medžioti škunomis t.y. didelėmis motorinėmis žvejų valtimis. Viso jų buvo apie 20, dalis buvo pastatytos norvegų, dalis suomių, dalis mūsų. Geriausios ir greičiausios buvo suomių škunos. Mūsiškės turėjo patvarų korpusą, bet silpną motorą. Škunomis medžiodavo ruonius ne tik Baltojoje jūroje, bet plaukdavo net prie Grendlandijos ir Njufaunlendo krantų. Medžiodavo tik suaugusius ruonius dėl kailio ir riebalų. Bet verslas palaipsniui tapo nuostolingas. Nusidėvėję škunos būdavo nurašomos. Dabar iš jų likusi tik viena. Dabar ją leduose bando lenkų laivų statytojai, kad vėliau pagamintų naujų škunų, tinkamų medžioti Barenco jūroje jaunus ruonius vadinamus pilkiais. Šiuo metu juos medžioja norvegai.
Dabartiniai jauni pomorai praradę “uoslę”, nebemoka jūroje ir ledlaukiuose orientuotis pagal vėjus, ledų judėjimą, sroves ir kt. Ruonių gulyklos išžvalgomos lėktuvu, “medžiotojai”, – tiksliau žvėriamušiai, – nuskraidinami malūnsparniais. Malūnsparnių panaudojimas mažų ruoniukų vadinamų baltukais medžioklei prasidėjo beveik prieš dešimt metų. Šiais metais planuojama “sumedžioti” 23 tūkstančius, o kitais metai – 30 tūkstančių baltukų. Suaugusių ruonių pokario metais sumedžiodavo po 100-120 tūkstančių per metus.
Ruonių „medžioklę“ organizuoja ir pelną iš jos gauna kolūkis „Šiaurės žvejas“, tačiau joje dalyvauja ir kitų kolūkių „medžiotojai“. Kadangi šis verslas labai pelningas, – per 7 – 9 dienas kiekvienas jo dalyvis uždirba po 300 rub. ir daugiau, – iš kiekvieno kolūkio jame dalyvauja limituotas žmonių skaičius. Viso tokių dalyvių yra 130, iš jų 20 yra iš „Šiaurės žvejo“ kolūkio. Žvėriamušiai paskirstomi į 3-5 brigadas, kurių kiekviena turi savo inventorių. Už vieną ruoniuką mokama po 1,7 rub. Bet brigadoje užmokestis dalinamas visuotino balsavimo būdu. Brigada susirenka ir visi sprendžia kiek „pajaus“ duoti kiekvienam jos nariui. Brigadininkas ir jo padėjėjai dažniausiai gauna po 1,5-2,0 , o eiliniai – apie 1,0 “pajaus”. Jei kas dirbo l4tai, tinginiavo, jam skiriamas mažesnis „pajus“ .
Už malūnsparnius kolūkis moka gana daug: už Mi-8 vieną valandą darbo – po 600 rub., už Mi-4 – po 220 rub. Vienam ruoniukui „sumedžioti“ kolūkis turi 15 rub. Išlaidų. Už kiekvieną I-os rūšies ruoniuko kailį iš Kazanės odų išdirbimo gamyklos gauna po 30-33 rub., o kolūkio grynas pelnas yra 600-700 tūkst. rub. per metus. Ruoniukų mėsa parduodama žvėrelių auginimo fermoms po 0,45 rub./kg. Vasarą kolūkis statomaisiais tinklais jūroje gaudo lašišines žuvis siomgas. Upėje gaudyti draudžiama.
1970.03.02
Iš ryto apsiniaukę, sniegą pusto stiprus pietvakarių vėjas. Matyt, “medžioklė” šiandieną neprasidės. Be to, pagal seną pomorų paprotį pirmadienį į jūrą plaukti negalima, – jei kas ir priverčia juos išplaukti, kiek paplaukę ir radę ramią vietelę, meta inkarą. Po pietų oras kiek pragiedrėjo. Brigados, nuo pat ryto laukusios malūnsparnių, buvo paskubomis nuskraidintos į ruonių gulyklą.
Vakare lankiausi pas penketą “mokslinčių”. Taip čia vadina jaunus vyrukus ir merginas iš Maskvos bei Archangelsko mokslinių institutų. Jų uždavinys – tirti su kvėpavimu susijusių ruoniukų audinių būklę. Savo darbams beveik kasdieną gauna vieną ruoniuką. Po to išplauna jo kraują, nustatinėja kaulų čiulpų tūrį ir kt. Viso jiems pavesta ištirti 10 ruoniukų. Iš jų sužinojau įdomių dalykų apie šį pajūrį. Pavyzdžiui, kad didžiausi (iki 9 m aukščio) jūros potvyniai ir atoslūgiai būna Mezenio įlankoje, o litoralinė zona, t.y. atoslūgio metu apsinuoginęs jūros dugnas, būna 10-20 km pločio. Potvynio banga būna tokia didelė ir greita, kad neįmanoma pabėgti. Ši banga išplauna priekrantės zonos dugną, todėl jame maža dumblių ir gyvūnų. Turtingiausia dugno fauna ir flora yra pietinėse Baltosios jūros pakrantėse.
(Tęsinys netrukus.)
Autoriaus nuotraukos.
