Atlantida pirmą kartą paminėta Platono dialoge „Timajus“. Pokalbyje su Sokratu pitagorietis Kritias pasakoja istoriją, kurią girdėjo iš savo tėvo, o šis savo ruožtu perdavė ją Solonui. Šią legendą Solonui papasakojo Egipto šventikai, teigdami, kad įvykiai vyko prieš devynis tūkstančius metų. Tačiau kitame Platono dialoge, Kritijuje, aprašomas atėniečių ir atlantų karas. Problema ta, kad, anot legendos, patį Atėnų miestą apie XIII a. pr. m. e. įkūrė Tesėjas, Egėjo sūnus. Taigi Platono laikais Atėnai gyvavo ne ilgiau kaip devynis šimtmečius, bet ne devynis tūkstančius metų. Kodėl filosofas Atlantidos istoriją nukėlė į tokią gilią senovę? Galimi keli paaiškinimai. Pirma, tokiam kolosaliam laikui bet kokia informacija tampa iškreipta. Iš pradžių Platonas šią istoriją pateikė kaip abejotino autentiškumo senovinę legendą.
Antra, Atlantidos karo su Atėnais siužetas paverčia šią istoriją alegorija arba palyginimu. Platonas tikriausiai nesiekė įrodyti Atlantidos realumo, bet naudojo nuskendusios salos vaizdinį savo filosofinėms idėjoms apie idealią visuomenę iliustruoti. Trečia, devintasis tūkstantmetis prieš Kristų gali būti simbolinė nuoroda. Kai kurie šiuolaikiniai tyrinėtojai mano, kad būtent tuo metu įvyko pasaulinis kataklizmas, kuris įvairių tautų mituose išliko kaip tvanas. Galbūt Platonas iš tiesų gavo informacijos iš Egipto šventikų apie kažkokią senovės katastrofą ir panaudojo ją savo pasakojimui apie Atlantidą.
Kas buvo Atlantida pagal Platoną? Ji buvo už Herkulio stulpų (Atlanto vandenyne) ir buvo didesnė už „Libiją ir Aziją kartu sudėjus“. Salą sukūrė dievas Poseidonas savo palikuoniui iš mirtingosios merginos Kleito. Jų vyriausiasis sūnus Atlantas davė vardą ir pačiai salai, ir Atlanto vandenynui. Centrinė Atlantidos lyguma buvo 540 km ilgio ir 360 km pločio. Sostinė buvo įsikūrusi ant kalvos už 9 km nuo jūros. Poseidonas kalvą supo trimis vandens ir dviem sausumos žiedais. Atlantai pastatė tiltus ir iškirto kanalus, kuriais laivai galėjo priplaukti prie maždaug kilometro skersmens centrinės salos. Čia iškilo sidabru ir auksu dengtos šventyklos, papuoštos statulomis, ir prabangūs karaliaus rūmai.
Atlantidos pavadinimas egzistavo dar iki Platono. Kai kurie senovės autoriai rašė apie titano Atlanto palikuonis, gyvenusius Kretoje. Buvo manoma, kad šie kretiečiai atvyko iš tolimos šalies, vadinamos „Atlantiada“ arba „Atlantika“. Tačiau ši žemė nebuvo milžiniška sala vandenyne. Herodotas, Plinijus Vyresnysis ir Diodoras iš Sicilijos minėjo atlantų gentis, gyvenusias netoli Atlaso kalnų Šiaurės Afrikoje. Manoma, kad jas visiškai išnaikino jų kaimynai trogloditai. III a. pr. m. e. Platono mokinys Krantoras keliavo į Egiptą ieškoti Atlantidos istorijos patvirtinimo. Deja, jis neparvežė jokios naujos informacijos, tik rėmėsi „kai kurių rašytojų“ pasakojimais. Remiantis šia informacija, jūroje buvo septynios mažos salos, skirtos Persefonei, taip pat trys didžiulės salos, skirtos Plutonui, Amonui ir Poseidonui. Jų gyventojai esą saugojo atminimą apie didžiąją Atlantidos salą, kadaise valdžiusią visas šias žemes.
Daugelis mokslininkų mano, kad legendą apie Atlantidą galėjo įkvėpti tikri įvykiai. Vienas iš jų – XVII a. pr. m. e. Santorino saloje įvykęs ugnikalnio išsiveržimas, sunaikinęs Kretos minojiečių civilizaciją. Įdomu tai, kad atėniečiai iš tiesų kariavo su kretiečiais, panašiai kaip Platonas aprašo karą su atlantais. Tačiau šie konfliktai vyko I tūkstantmetyje pr. m. e. ir nebuvo susiję su stichinėmis nelaimėmis ar salų užtvindymu. Kalbant apie Atlanto vandenyną, jo dugne iki šiol nerasta jokių didžiosios Atlantidos pėdsakų…
