„…Prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.” Kokie gražūs ir prasmingi žodžiai! Neabejoju, kad jums girdėti – tai seimo nario priesaikos dalis. Tačiau apklausų duomenimis, seimu pasitiki itin menka visuomenės dalis (tikėtina, kad tai partijų nariai ir jų šeimynykščiai). Kaip gi yra, kad rinkdami seimą, menkai pasitikime jo narių pažadais tesėti priesaiką? Gal šioji tėra dailūs, bet tušti žodžiai, savita priedanga asmeninių ambicijų įgyvendinimui savininkiškais tikslais? Pažvelkime giliau į seimo veiklos modelį.
Priesaikos esmė – dirbti valstybei. Seimo nariai, nepriklausomai nuo partiškumo ir pažiūrų visumos, turėtų remti visus Lietuvai aktualius teisinius pokyčius. Siūlo juos kairiųjų ar dešiniųjų vyriausybė, Šimonytė, Paluckas ar dar kas kitas – seimas vieningai palaiko svarbius šaliai teisės aktus. Tikrovė yra visai kita: jei siūlys konservatoriai, tai kairieji guls kryžiumi „prieš”, nes kai gi čia remsi konkurentus maratone link valdžios krėslų? Tokia pat padėtis bus, jei naujoji vyriausybė atsineš būtinus įstatymų ar kitų teisės aktų projektus – dešinieji bei liberalai „šachuos” bet kokias iniciatyvas. Ar tai darbas valstybei, ar atgrasus šapo ieškojimas politinių konkurentų akyse, motyvuotas aklos kovos politinėje plotmėje prieš viską „konkurentišką”?
Keblioje padėtyje atsidūrę socialdemokratai pasiryžo obuoliauti su aiškių politinių kontūrų neturinčiu R.Žemaitaičio partiniu naujadaru. Kokios pakraipos yra ši partija, kokias vertybes puoselėja, kas suvienijo visuomenei menkokai žinomus jos narius, kokiais nuopelnais visuomenei ir valstybei jie gali pasigirti? Kol kas tėra visiškas informacijos vakuumas apie eilinius tautos „gelbėtojus”-„prisikėlėlius”. Pastarųjų būta gausiai, ir šiandieną juos prisimename su kartėliu ar pajuoka. Politinės patirties ir skaidrumo stoka, visgi, netapo kliūtimi socialdemokratams sėsti į vieną valtį su anapusinį naratyvą skleidžiančiu politiniu ekstravertu ir jo kompanija, nors Respublikos Prezidento nuojauta, turbūt, neapgavo – ilgai tokia koalicija netemps.
Dar įdomesni dalykai vyksta personalijų reikaluose. Štai, vienas socialdemokratų partijos lyderių, ministras pirmininkas V.Gavrilovo poelgį atsistatydinti pavadino „brandos ir atsakomybės parodymu“. Aukštas įvertinimas aukštas pareigas einančio pareigūno. Gerokai įdomiau tai, kad V.Gavrilovui vadovaujant Vilniaus socialdemokratams, jis buvo partiečių aštriai kritikuojamas už dalyvavimą gegužės 9-osios šventime Karių kapinėse. Pagerbti kritusius kovose prieš nacizmą gali kiekvienas, tačiau tikrovė ta, kad vieną okupacinę kariuomenę pakeitė kita.
Eksviceministro sukimasis iš keblios padėties ir pažadas švęsti pergalę prieš nacius gegužės 8-ąją, skubus paskyros naikinimas šovinizmu persmelktame rusų socialiniame tinkle buvo ne kas kitas, kaip primityvus kailio išvertimas, o ne prabudusio sąmoningumo išraiška. Berods, tautai būtų daug įdomiau, kas gi rekomendavo V.Gavrilovą į atsakingas viceministro pareigas, tuomet jau galima susiorientuoti, kieno komandoje ir globoje buvo pretendentas į eksministrus. Situacija puikiai žinoma socialdemokratams, tik ar jie atviraus, juk galai vejasi link partinės viršūnėlės?..
Gražiai skamba premjero žodžiai, perfrazuotini „mažiau kalbų, daugiau darbų”, tačiau daugeliui jau akivaizdu, kad partneriai sunkiems darbams vargu ar pasirinkti patikimiausi. Kas galėtų pakeisti abejotinos pakraipos politinį darinį valdančiojoje koalicijoje? Ar pavyks įveikti asmenines simpatijas bei antipatijas valstiečiams ir S.Skvernelio demokratams, juk priesaikoje jie pasižadėjo dirbti Lietuvos labui, o ne šnairuoti vieni į kitus? Rodos, viskas būtų paprasta, o įstatymų leidėjų darbas taptų gerokai sklandesnis, jei būtų imtasi vadovautis trumpu ir aiškiu priesaikos tekstu, taigi – dirbti Lietuvai. Kol kas požymių, kad priesaiką davę šventai ją gerbs – juk ir Viešpaties pagalbos dažnas tam šaukėsi – nėra daug. Tad pasitikėjimas seimu ir bus tie 5-6 procentai, įvardinti Prezidento kitoje plotmėje, o darbų dirvonus teks arti nusivylusiai politikais tautai.
(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autorės nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)
