Vilties šviesulys
20-o amžiaus pradžioje matant nevaržomą gyvūnų medžioklę bei greitą jų skaičiaus mažėjimą, daugelyje šalių gimė ir plito gamtosaugos idėjos, joms palaikyti ir įgyvendinti kūrėsi visuomeninės organizacijos, vėliau ir valstybinės bei tarptautinės institucijos. Ruonių ir kitų jūros žvėrių medžioklę imta reguliuoti draudimais, kvotomis bei kitomis priemonėmis. Ne visada jos buvo sėkmingos. Pelningu verslu užsiimančios bendrovės bei valstybės dažnai nepaisydavo šių priemonių, rasdavo būdų jas apeiti. Bet metams bėgant gamtosaugos priemonių nauda tapo akivaizdi, – daugelio nykstančių ar pavojingoje būklėje esančių rūšių gausa stabilizavosi, kai kurių rūšių netgi padidėjo. Taip gimė viltis išsaugoti bent dalį niokojamos gyvosios gamtos.
Grenlandiniųi ruonių gausumas, kuris prieš 50-60 metų Arktyje ir gretimuose vandenyse buvo gerokai sumažėjęs, pastaraisiais dešimtmečiais vėl padidėjo iki maždaug 9 milijonų (įskaitant jauniklius). Metinė sumedžiojimo kvota siekia apie 400 tūkst. suaugusių ruonių, bet sumedžiojama tik pusė šio skaičiaus. Labai sumažėjo ir ruonių jauniklių (baltukų) medžioklė. 2013 metais prie Grenlandijos jų sumedžiota 6 tūkst. nors kvota buvo 20 tūkst. baltukų.
Apsaugos priemonės palaipsniui pasiekė ir Baltojoje jūroje gyvenančius ruonius. 1979 metais pradėta reguliuoti laivyba ruonių gulyklose, kur vedami jaunikliai. 2009 metais uždrausta šių ruonių jauniklių (iki 1metų amžiaus) medžioklė. 2011-2013 metais uždrausta prekyba ruonių kailiais bei gaminių iš jų įvežimas.
Dienoraštis
1970.03.05
Šiandieną vėl išskridau į ruonių gulyklą. Kaukdamas sukasi malūnsparnio sraigtas, spengia ausyse, lėtai tolsta gyvenvietės namiūkščiai. Pietryčių vėjas nustūmė ledus toliau nuo kranto, apačioje juoduoja keliolikos kilometrų pločio vandens plynė. Bet štai prasideda ledai. Pakraštyje vėjo genamos bangos juos gerokai susmulkino, visur plyti didelės properšos. Bet skrendant toliau, ledo lytys tampa glaustesnės, dažniau matytis dideli, kilometro ir didesnio pločio, akinančiai balti ir be gyvybės žymių, ledo laukai. Dar po pusvalandžio skrydžio ledo lytys vėl sumažėja, jų pakraščiai “įrėminti“ ledų sangrūdomis vadinamomis „torosais“. Matyt, čia nebetoli nuo Kolos krantų, trintis tarp lyčių ypač didelė. Tarp lyčių matytis daug ledo gabalais užpildytų plyšių ir properšų. Čia ir prasideda ruonių gulykla. Žiūrint iš aukštai, atrodo, kad lytys nubarstytos juodomis pailgomis sėklomis. Daugiausia ruonių yra ant nedidelių lyčių arba didesnių lyčių pakraščiais. Čia jie išsidėstę vienas nuo kito per keletą, keliolika metrų ar net didesniu atstumu. Tik didesnių properšų pakraščiais susibūrę ruonių grupės nuo keliolikos iki keliasdešimt žvėrių, – tai patinai arba dar nesubrendę jauni ruoniai.
Leidžiamės dar žemiau. Štai jau matyti grupė žvėriamušių, o netoliese ant didesnės lyties – krūva užmuštų ruoniukų. Nuo jos į visas puses nutįsę raudonos šliūžės. Išmetame didelius storų virvių tinklinius krepšius ir skrendame prie palapinių. Beveik siekdamas ratais ledą, malūnsparnis pakimba ore, pro atviras duris šoku lauk ir sraigto sukelto viesulo stumiamas bėgu prie dviejų palapinių. Jos didelės, brezentinės, keturkampės aukštai iškeltu centru. Šalia jų ant aukštos karties iškelta antena, po ja sėdintis radistas kažką pranešinėja į mikrofoną. Priešais palapinę guli valtis su inventoriumi, ant ledo – į gabalus sukapoti ruonio lašiniai. Palapinėje tuščia, tik miegmaišiais nukloti lentiniai gultai, kuprinės, „čemodanai“. Ant geležinės ruonio lašiniais kūrenamos krosnelės pietus verda dar nesena, vatinuku apsirengusi moteriškė.
Nutilus malūnsparnio burzgimui, pasiimu fotoaparatus ir išeinu pas ruonius. Pro balzganą miglą prasiskverbę saulės spinduliai apšviečia beribius akinančiai baltus ledų plotus. Visur matyti betvarkės ledų sangrūdos. Pasilipu ant vienos jų pasižvalgyti. Aplinkui spindinčių ledynų fone matytis gulintys ruoniai. Jų čia šimtai, tūkstančiai, kiek akys užmato. Iš visų pusių girdėti netylantis nepakartojamas choras: plonais skardžiais balsais klykia išalkę ruoniukai, riaumoja patrikdytos patelės, properšose garsiai prunkščia ir šnopuoja patinai. Prasibrovęs per ledų sangrūdą, patenku ant 30-40 metrų pločio lyties, kurioje įsikūrę keliolika patelių su jaunikliais. Mane pamačiusios patelės elgiasi nevienodai, – vienos skuba prie vandens dir paneria, kitos padėję galvas ant ledo ramiai snaudžia. Tik visai priartėjus sunerimsta ir šliaužia tolyn. Dar kitos, grasinančiai riaumodamos, skuba pasitikti neprašytą svečią. Bet jeigu sustoji arba kiek pasitrauki atgal, patelė grįžta pas jauniklį, apsiramina ir į žmogų nebekreipia dėmesio. Ilgai stebiu ir fotografuoju ruonius, žaviuosi tokiais mielais ir bejėgiais ruoniukais, iš arti matau, kaip jie šaukiasi savo mamų, maitinasi, žaidžia, miega. Skaudu suvokti, kad tai gal jau paskutinis ruoniukų pieno gurkšnis, paskutinis jų miegas. Jau girdėtis artėjančių „medžiotojų“ šūksmai, nenutyla malūnsparnių burzgimas.
Vakarop „medžiotojai“ grįžta į palapines, grįžtu ir aš. Vakarienei visi gauna sūrią makaronų sriubą su elnienos gabalais, arbatą arba kisielių. Užsiimu vietą ant gultų. Palapinėje karšta, nei dieną nei naktį negęsta geležinė krosnelė. Temstant išeinu pasivaikščioti. Pro lengvą rūką matytis žvaigždės. Bekraščiuose ledynuose nenutyla ruoniukų balsai. Bet toje pusėje kur neseniai praėjo „medžiotojai“ , ruoniukų negirdėti. Tik sunkiai šnopuodamos šen ir ten šliaužioja ruonės ieškodamos savo jauniklių. Grįžęs, apie 10 val. dar kartą valgau virtą elnieną ir guluosi miegoti.
1970.03.06
Ryte anksčiausiai, apie 3 val., keliasi virėja ir verda pusryčius. 6 val. keliasi visi kiti, paskubomis pusryčiauja ir 7 val. išeina . Vakar 27 žmonių brigada užmušė 2,4 tūkst. ruoniukų. Aušta, pro miglas teka saulė. Išeinu į ledus ir aš. Ledo lytys nors nepastebimai, bet juda. Tenai, kur prieš valandą praėjo žvėriamušiai, dabar tarp lyčių jau juoduoja 2-3 metrų pločio plyšys. Tenka apeiti jį lanku. Kitose vietose, priešingai, – lytys susiglaudžia. Netrukus randu jauną be jauniklio patelę, kuri , atrodo, į mane visai nekreipia dėmesio. Kad iš arti padaryčiau jos portretą, atsigulu ir lėtai šliaužiu artyn. Priartėju beveik per metrą, fotografuoju. Tik tuomet patelė, kiek padvejojusi, ima šliaužti toliau nuo manęs. Pamatau besiartinantį žmogų. Atpažįstu Volodią iš vieno tyrimų instituto Maskvoje. Jis lankėsi pas mane Vilniuje ir „užsidegęs“ gyvūnų fotografavimu. Nufotografuoja jis ir mane šalia ruonio, o vėliau, – ir su ruoniuku rankose. Pasidalinę įspūdžiais, išsiskiriame.
Einu prie žvėriamušių, kad iš arti pamatyčiau, kaip mušami ruoniai. Turiu pamatyti, nors žiūrėti ir sunku, o fotografuoti nekyla ranka. Štai ilgu kobiniu nešinas žmogus pastebi prie „toroso“ miegantį baltuką ir eina link jo. Bet kelią jam pastoja čia pat gulinti patelė. Remdamasi priekiniais „ląstais“, išsižiojusi ir grėsmingai riaumodama ji šliaužia prie ruoniuko ir pasisuka į atėjūną. Bet netrukus ji gauna stiprų smūgį kobiniu per galvą, apsipila krauju ir kiek pašliaužusi į šoną deda galvą ant ledo. Tuo pat metu suklykia prabudęs ruoniukas, bet ir jis gauna smūgį, apvirsta ant nugaros ir susiriečia priešmirtinėje agonijoje. Žvėriamušys smeigia jam į žandą geležinį kablį ir pasikinkęs odiniu diržu tempia dar spurdantį ruoniuką ledu, palikdamas sniege raudoną kraujo šliūžę.
Visi grįžta į palapines pietų. Vėl valgome virtą elnieną, geriame arbatą ar kisielių. Po pietų išeidami „darban“ vyrai užmuša ruonę, kuri beveik šalia palapinių šliaužiojo ieškodama jauniklio. Netrukus ji pavirs iš palapinės kamino besiveržiančiais juodais dūmais. Išeinu į ledus dar fotografuoti su ilgo nuotolio objektyvu „Tair-3“. Bet manęs laukė didžiausias nusivylimas, – dėdamas kitą foto juostą pastebėjau, kad neužsidaro viena fotoaparato užuolaidėlė. Galbūt visos šiuo aparatu fotografuotos foto juostos nepataisomai sugadintos. Be galo liūdna, tiesiog nerandu vietos.
Grįžtu į stovyklą, pranešu radistui apie išvykimą. Laukiamas štormas. Netrukus atskrenda malūnsparnis. Atsisveikinu su ruonių karalyste ir, saulei leidžiantis, skrendu į krantą.
(Tęsinys netrukus. Autoriaus nuotraukos.)
