Patyrę keliautojai žino, kad vienas lankytinų objektų Romoje yra imperatoriaus Karakalos pirtys: būtent šiame komplekse, o tikriau – jo griuvėsiuose, įvyko pirmasis trijų nesutaikomų konkurentų ir nuostabių tenorų – Lučijano Pavaročio, Plačido Domingo ir Chosės Karero – koncertas 1990-ais. Pirčių kompleksą jau esame lankę, o kas gi buvo jo statybos iniciatorius, kuo įsiamžino istorijoje?
Romos imperatorius Karakala, arba Cezaris Markas Aurelijus Severas Antoninas Augustas, pasižymėjo aštriu humoro jausmu ir ypač mėgo kalambūrus. Mirus jo broliui Getai, Karakalos buvo paklausta, ar mirusiajam turėtų būti suteikta dieviškoji garbė, ir imperatorius atsakė frazę, kurioje buvo kartaus sarkazmo: „Sit divus, dum non sit vivus“ („Tegul jis būna dievas, kol nėra gyvas”, lot). Šis ironiškas pokštas rodė jo nemeilę broliui, kuris mirė paslaptingomis aplinkybėmis, vėliau susietomis su pačia Karakalos figūra. Toks atsakymas byloja apie jo iššaukiančią prigimtį ir apie tai, kaip asmeninis priešiškumas galėjo prasiskverbti net į aukščiausius politinius Romos imperijos valdžios aspektus.
Kai konsulas ir rėmėjas Helvijus Pertinaksas taip pat pajuokavo apie Getos mirtį, siūlydamas, kad imperatorius dabar galėtų būti tituluojamas „Getos“ (nuoroda į „Getos nugalėtoją“), Karakala neįvertino šio humoro. Jis pokštą suprato kaip neleistiną pasityčiojimą, kuris virto mirties nuosprendžiu konsului ir visiems tiems, kurie buvo bent kiek susiję su Geta. Šių priemonių žiaurumas rodė ne tiek asmeninį Karakalos kraujo troškimą, kiek absoliutų jo karių, pasirengusių vykdyti kiekvieną jo įsakymą, lojalumą. Atrodo, kad jo tėviškas priesakas „užtenka užsitikrinti karių paramą, o į kitus galima nekreipti dėmesio“ buvo giliai įsišaknijęs Karakalos sąmonėje ir sąlygojo jo veiksmus per visą valdymo laikotarpį.
Iškart po brolio mirties Karakala leidosi pas savo karius, pažadėdamas jiems dosniai atsilyginti ir pusantro karto padidinti atlyginimą. Tik užsitikrinęs jų paramą, jis paskelbė apie Getos išdavystę, teigdamas, kad buvo priverstas jį nužudyti gindamasis. Praturtėjimu patenkinti kariai noriai stojo jo pusėn ir buvo pasirengę atsikratyti visų Getos „bendrininkų“. Taigi Karakala naudojo dosnias pinigines paskatas legionieriams kaip būdą užsitikrinti jų lojalumą ir sustiprinti savo padėtį, nesirūpindamas savo veiksmų moralumu ir teisingumu.
Kad pateisintų masinę egzekuciją senatorių akyse, imperatorius paprašė garsaus teisininko Papiniano, savo tėvo draugo, viešai paremti šią akciją. Tačiau Papinianas atsisakė, sakydamas, kad lengviau įvykdyti žmogžudystę nei ją pateisinti. Už savo sąžiningumą jis taip pat sumokėjo gyvybe. Netrukus Karakala išleido įsaką, kad visi imperijos gyventojai taptų Romos piliečiais, siekdamas padidinti iždo pajamas mokesčių, kurie imti taikyti naujiems piliečiams, sąskaita. Tuo pat metu jis sumažino aukso kiekį monetose, tuo pat metu padidindamas jų leidybą. Už gautus pinigus jis pastatė didingas pirtis, kurios vėliau tapo jo valdymo simboliu.
Karakala daugiausia laiko praleido kariniuose žygiuose, kovodamas su įvairiomis tautomis: cenais, alemanais, sarmatais, trakais, sirais, armėnais ir partiečiais. Kariniai žygiai suteikė jam pretekstą būti už ribų Romos, kurioje jo nekentė senatoriai ir didikai. Tačiau jis niekada nepasiekė jokių didesnių pergalių, o tai leidžia manyti, kad karus galbūt naudojo ne imperijai plėsti, o valdžiai išlaikyti ir kariuomenei palaikyti. Paskutinis karinis konfliktas baigėsi Karakalos mirtimi. Jis paprašė Partijos valdovo karaliaus Artabano dukters rankos. Gavęs atsisakymą, Karakala pradėjo konfliktą, šturmavo Arbelą ir išniekino senovės karalių kapus. Artabanas buvo priverstas vykti į taikos derybas, tačiau susitikimo metu Karakala davė įsakymą išžudyti visus partus. Pačiam Artabanui pavyko išsigelbėti, tačiau toks žiaurus poelgis tik pablogino padėtį.
Karakala planavo užkariauti Partiją, bet jį nužudė pretorių prefektas Makrinas, kuris vėliau dėl nužudymo apkaltino kažkokį Marcialį ir pats užėmė sostą. Makrino valdymas truko neilgai – po metų Sirijos mieste Emesėje pasirodė Karakalos įpėdinis ir nuvertė Makriną. Karakala valdžioje išbuvo devynerius metus, o jo populiarumas karių tarpe buvo pagrindinis valdžios veiksnys. Jis „elgėsi kaip karys“ ir žygiuose buvo lygiavertis kariams, o tai žadino pagarbą jam. Dėl šios fizinės ištvermės ir noro dalyvauti kareivių darbuose jis buvo mėgstamas legionierių. Turėdamas jų paramą, Karakala galėjo nekreipti dėmesio į likusių imperijos piliečių nuomonę, nes galiausiai valdžią išlaikė dėl kariuomenės lojalumo. Romos imperatoriaus istorija gana artima šiandienės Rusijos diktatoriaus veiksmams, tik ar padės jam kariuomenė išsaugoti sveiką kailį?
Sužinoti Romos imperatoriaus Karakalos istoriją ir pasilankyti jo statytų pirčių Romoje komplekse mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
