Lazda turi du galus, tad ilgus šimtmečius engę ir plėšę kitas šalis romėnai susilaukė atsakų, ne kartą teriojusių „amžinąjį miestą”. Traukė atklydėlius iš kitų kraštų gandai apie Romos sukauptus turtus, tad nekviestų svečių romėnams neteko ilgai laukti. Pirmasis barbarų įsiveržimas į Romą įvyko pirmaisiais jos gyvavimo metais. Apie šį įvykį žinome iš I a. pr. m. e. gyvenusio romėnų rašytojo Marko Terentijaus Varono raštų. Tuo metu į Apeninų pusiasalį iš šiaurės įsiveržė Brenuso vadovaujamos galų gentys. Pirmiausia jos užpuolė etruskus, kurie savo ruožtu kreipėsi pagalbos į romėnus. Tačiau galai netrukus pradėjo karą su Roma. Pagrindinis mūšis įvyko 390 m. pr. m. e. liepos 18 d. prie Alijos upės, kur romėnų kariuomenė patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Apimti panikos bėgantys kariai paliko atvirus miesto vartus ir galai netrukdomi įsiveržė į Romą. Dauguma gyventojų pasislėpė ant Kapitolijaus kalvos, o priešai plėšė miestą. Vėliau romėnai turėjo sumokėti didelę išpirką, kad priverstų galus palikti jų žemę.
(Toliau skaityti kviečiame AIDŲ prenumeratorius – kiekvienam užsiprenumeravusiam dovanojame jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
