Tokią Ukrainą išradingai pavaizdavo dailininkas prieš pusę amžiaus. Kartu su Baltijos šalimis kalėjusi sovietinėje imperijoje, Ukraina buvo turtinga ne tik derlingomis žemėmis, bet ir išplėtota pramone bei naudingomis iškasenomis. Putino Rusija puikiai žino Ukrainos turtų vertę, tad sumanė ją pavergti ir engti. Neįvertino vieną – Ukrainos žmonės, t.t. Ukrainos rusai nenori vilkti vergišką jungą, Putino sėbrų uždėtą Rusijai. Trejus metus Ukraina didvyriškai priešinasi okupantams ir ši kova kainavo ukrainiečiams dešimtis tūkstančių gyvybių, sugriautus miestus, nuniokotą ūkį, kenčiančią ekonomiką, masinę emigraciją. Didžiulę laisvės kainą žino ne tik pati Ukraina, bet ir ją remiančios Europos ir pasaulio šalys. Tik ar žino ją Trumpas?
Rodos, naujasis JAV lyderis savotiškai supranta įsipareigojimus sąjungininkams, jei tik laiko tokiais Ukrainą ir Europą. Numojęs ranka į milžiniškas Ukrainos aukas ir jų atminimą, arogantiškasis ponas paliepia savo talkininkams vienudu kalbėtis su agresorės diktatoriaus klapčiukais, čia pat apkaltindamas pačią auką karu. Kartodamas užpuolikų diktatoriaus marazmus, Trumpas bado pirštu Zelenskį, nepabūgusį vadovauti Ukrainos gynybai net daugelio pasikėsinimų nužudyti akivaizdoje. Nebūtų Baideno ir Zelenskio suokalbio, nebūtų Ukrainos siekio būti NATO nare, tai, suprask, protingasis dėdulė Putinas ir užpuolęs nebūtų. Ir apskritai, jis užpuolė tik todėl, kad jo neužpultų… 1:1 pakartojamos liguistos kremlinės fantazijos, tik Trumpo retorika sąlygota merkantilių sumetimų, situacijos nesuvokimo ar elementariai – vyresnio amžiaus žmogaus pasaulėžiūros ribotumo?
Dar toliau – dar gražiau: JAV ir agresorės atstovai sėdasi deryboms be partnerių. Pasaulinėje praktikoje toks išdavikiškas ir veidmainiškas elgesys nėra naujiena, ir vadinamas jis separatinės taikos derybomis. Kas gi ta „separatinė taika”? Separatinės taikos galimybė visada yra tvirtos partnerių sąjungos kliūtis, todėl karo akivaizdoje keli sąjungininkai dažniausiai pasirašo formalias sutartis ar paskelbia deklaracijas, kad nesudarinės separatinės taikos, t. y. ne tik neišstos iš karo, bet ir derybose dėl taikos nekels priešininkams sąlygų prieš tai nesuderinę jų su koalicijos partneriais. Pavyzdžiui, per I pasaulinį karą tokią deklaraciją 1914-ų rugsėjo 5-ą paskelbė Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija, po metų prie jos prisidėjo Japonija, neilgai trukus – Italija, todėl Sovietų Rusijos ir Centrinių šalių – Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos bei jų sąjungininkių – 1918-ais pasirašyta Bresto taika vadinama separatine.
Karo niokojama Ukraina ir ją gan nuosaikiai remianti Europa, rodos, liko abstulbintos ciniškai merkantilaus ir savininkiškai pragmatiško JAV atstovų elgesio ignoruoti partneres. Labai gali būti, kad artimiausius kelerius metus pasauliui bus peršamas būtent toks – jėgos svertais pagrįstas ir pasipelnymo interesais persunktas – šalių tarptautinių santykių modelis, Trumpo administracijos aklai plagijuojamas iš stambiojo verslo ryklių pasaulėžiūros. Proliberali savimonė, kurioje dominuoja primityvus turto, galios ir įtakos derinys, gali smarkiai išbalansuoti civilizuoto pasaulio taisykles, kurios autokratiškoms personoms – Trumpui, Putinui ir kitiems autokratams yra kaip rakštis gerklėje. Ką gali priešpastatyti Europa tokiems marazmatikams? Gilų susirūpinimą ar bedantes sankcijas, o gal dar vieną deklaraciją apie nacijų apsisprendimo teisę demokratiniais pagrindais?
Europai laikas sukrusti ir vyti iš vadovaujančių postų užsisėdėjusius ir gerove permirkusius valdininkėlius-biurokratėlius, ieškant tikrų lyderių. Tik šie ryšis iš tikrųjų padėti Ukrainai, įvesdami taikdariškas pajėgas, o galbūt sukrus ir Jungtinių Tautų organizacija, irgi turinti taikdarių pajėgas. Tiesa, ši perspektyva gerokai miglotesnė, nes Jungtinės tautos yra dar labiau bedantė ir bevalė organizacija, nei rojų Žemėje susikūręs apsnūdėlis Europarlamentas. Ukraina yra tas lakmuso popierėlis, parodysiantis, ar Europa susitaikė su pastumdėlės tarptautiniuose reikaluose vaidmeniu, ar vis dar bandys išsaugoti šimtmečiais kurtą status quo. Artimiausiomis dienomis išvysime arba ryžtingus Europos lyderių veiksmus, arba totalų „feilą”.
(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)
