Kadaise buvo malonu susilaukti laišką ar spaudą, tad dažnas klausydavom, ar ankstų rytą nebarškina pašto dėžutes laiškanešys. Ne prestižinė, tačiau populiari ir, ypač kaimo vietovėse, svarbi laiškanešio profesija patyrė smarkų ir negrįžtamą interneto smūgį. Kam rašyti popierinį laišką, kai elektroniniu paštu siųstas pasieks jus akimirksniu iš kokių Naujosios Zelandijos ar Australijos – šalių, iš kurių kadaise laiškai keliaudavo mėnesius? Pasaulį apraizgęs globalusis žiniatinklis neatpažįstamai pakeitė tarptautinę prekybą, juk prekes šiandieną galima užsisakyti iš viso pasaulio. Internetas taip kardinaliai pakeitė kasdienę mūsų būtį, kad vargu ar spėjame pastebėti pokyčių mastus ir įtaką žmogaus profesinei veiklai. Nunyko vienos profesijos, netruko atsirasti aktualios nūdienos poreikiams, o kaip atrodė profesijos pasirinkimas ir būsimas profesinis kelias sovietmečiu, kai nebūta tokių drastiškų technologinių permainų? Kaip atrodė profesijų sankloda sovietinės ideologijos ir skambiai deklaruotų principų kontekste?
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius – kiekvienam užsiprenumeravusiam metam dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
Norite matyti visą turinį?
Prenumerata 1 eur / mėn.
Studijavimo metus dažnas prisimena kaip vieną laimingiausių gyvenimo etapų, kai mokslo atmosfera užgoždavo buitinius nepriteklius ir rūpesčius.
Kokia gi profesinės karjeros perspektyva, uždarbiai ir buities sprendimai laukdavo jaunųjų specialistų? Darbininkišką profesiją pasirinkęs, galėjo tikėtis aniems laikams neblogo kelių šimtų rublių atlyginimo, darbovietės suteikiamo bendrabučio (sukūrus šeimą – šeimyninio), tačiau jo kasdieną laukė ta pati darbo vieta prie staklių triukšmingame, tepalų kvapu persismelkusiame ceche ar vėjas, lietus, šaltukas bei spiginanti saulutė statybose. Pasidavę į sovietų imperijos šiaurinius užkaborius ir nusiteikę spartietiškomis sąlygomis gyventi bei dirbti naftos ar dujų gavybos objektuose, galėjo tikėtis ir tūkstantį rublių siekiančios mėnesinės algos. Gerokai kuklesnė perspektyva laukė penkerius metus inžinerinius mokslus krimtusių: vieta prie braižybos lentos (automatinių braižymo įrenginių anuomet niekas nebuvo matęs), šimto dvidešimties – pusantro šimto rublių mėnesinė alga ir miglotos karjeros perspektyvos gausioje projektavimo instituto, gamyklos konstravimo biuro ar rajoninės statybos organizacijos inžinierių kolektyve. Bendrabučio galėjai tikėtis, tačiau susilaukti butą tokioje organizacijoje buvo labai sunku, nebent ji dirbo gynybiniam kompleksui („oboronkai”).
Nepernelyg prestižinė, bet ypač pelninga profesija sovietmečiu – pardavėja…
Tiesa, buvo dar viena profesijų kategorija, šiandieną esanti eiline, o anuomet – itin prestižine: prekybos darbuotojos, kurias rengdavo kooperacijos technikumai. Persmelkta kyšiais ir naudingomis pažintimis („blatu”) sovietinė prekybos sistema sudarydavo galimybes anaiptol ne aukščiausios erudicijos ir nuosaikių moralinių savybių personoms mikliai ropštis gerbūvio laiptais, naudojantis amžiais patikrinta papirkinėjimo sistema „aš – tau, tu – man”. Kaip čia neprisiminsi garsiojo satyriko Arkadijaus Raikino frazę iš siužeto „Deficitas”: „Avalynės skyriaus prekių žinovas – kaip paprastas inžinierius!..” Daugiau apie sovietinėje prekyboje vešėjusius kyšininkavimą ir švogerizmą galite išvysti drąsių dokumentininkų susuktoje juostoje „Tarp lygių lygūs ir laisvi”, demaskavusioje tarpstančius partinius funkcionierius ir jų talkininkes. Atgimimo laikų filme išvysime ir poniutę, kurią jau tuomet jos globėjas (turbūt už gražias akeles ar dar ką gražią?) buvo įtaisęs prestižinėje „specrazpredelyteliaus” („Specialiojo tiekimo paskirstymo įstaigos”) vadovės kėdėje. Vos technikuminį išsilavinimą turėjusios pardavėjos pasižymėjo įžūlumu, ir be skrupulų draskydavo akis nesusipratusiems iš tolo žemai nusilenkti pirkėjams. Šia dokumentika ir baigsime kelionę į sovietmečio profesinius brūzgynus – dar vieną kreivų veidrodžių karalystės menę.
Apsilankyti sovietmečio tikrovėje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
