Gorbačiovinė „perestroika” („pertvarka”, rus.), atnešusi ir viešumo vėjus, ir Atgimimo nuotaikas, pasižymėjo ir kadaise „antisovietiniais” laikytų kūrinių renesansu. Imti publikuoti anksčiau sovietinės cenzūros drausti rankraščiai, dulkėję cenzorių lentynose. Tikra bomba tapo Michailo Bulgakovo kūrinio „Šuns širdis” motyvais sukurtas televizijos filmas, vėlyvą 1988-ųjų rudenį rodytas sovietinės televizijos. Dažnas klausėme save, kaip gi toks – aiškiai antisovietinis – filmas galėjo prasiskinti kelią į imperijos centrinę televiziją? Siužetas persunktas akivaizdžia antipatija sovietiniams marazmams, nes kūrinys parašytas tolimais 1925-aisiais, kai Rusijoje baigusis pilietiniam karui, įsivyravo bolševikinė diktatūra. Ūkio suirutė, naujosios valdžios negebėjimas užtikrinti elementarias buities sąlygas, priešprieša tarp bolševikinių aktyvistų ir senosios inteligentijos – „nepribaigtų „buržujų”, tauškalais vietoj darbų užsiimantys bolševikiniai „tvarkdariai” – visa puokštė sovietinio režimo ydų meistriškai atspindėta Bulgakovo kūrinyje. Apsakymo likimas, kaip ir daugumos satyrinių-antisovietinių kūrinių, buvo nelengvas – pirmąsyk publikuotas 1987-aisiais, praėjus daugiau nei šešiasdešimčiai metų po sukūrimo. Žurnale publikuotas kūrinys pakliuvo režisieriui Vladimirui Bortko, kuris pasiryžo ekranizuoti aštria antisovietine satyra persmelktą siužetą.
Profesorių Preobraženskį nuostabiai įkūnijo garsus aktorius Jevgenijus Jevstignejevas, jo padėjėją daktarą Bormentalį – Borisas Plotnikovas.
Kūrinio (ir filmo) siužetas originalus, perpintas mokslinės fantastikos gijomis: garsus medikas Preobraženskis (pavardėje akivaizdus žodžio „preobrazytj” – „pakeisti”, „patobulinti” žaismas) sumano žaviam šuniokui persodinti žmogaus hipofizį, ir eksperimentas atneša fantastišką rezultatą – keturkojis ima virsti žmogumi. Tiesa, yra viena bėda – hipofizis yra girtuoklio ir nusikaltėlio, tad sukurtame homunkule ima reikštis atgrasiausi žmogaus nuopolio bruožai. Sukurtasis žmogaus klonas perima visus sovietinius marazmus, šiame „tobulėjime” jam itin padeda namo, kuriame įsikūręs Preobraženskis, naujasis komendantas Švonderis – reto atgrasumo ir primityvumo bolševikinis aktyvistas. Vietoj namo priežiūros darbų, Švonderis imasi kiauras dienas baubti sovietines dainuškas ir mitinguoti, nepraleisdamas progos kabinėtis prie profesoriaus, kuris, mat, „nemėgsta proletariato”. Preobraženskį nuo Švonderio persekiojimų gelbsti tik europinio lygio mokslo šviesulio statusas ir neeiliniai sugebėjimai gydyti ir sovietinius šulus. Siužete šmėkšteli ir diktatoriaus Stalino prototipas, kurį Preobraženskis gydo bei rengiasi operuoti, tad bolševikinis šulas supažindina Preobraženskį su skundu, kurį profesoriaus sukurtas homunkulas surašė padedamas Švonderio, kad pakenkti profesoriui.
Besikeisdamas iš keturkojo į žmogiškąjį pavidalą, sukurtasis homunkulas niokoja profesoriaus butą.
Nepaisant medikų bendruomenę apėmusios euforijos dėl proveržio hipofizio svarbos tyrimuose, pats profesorius Preobraženskis gana skeptiškai žiūri į šuns žmogiškėjimo procesą, nes naujadare ima reikštis visos girtuoklio ir recidyvisto, kurio organas ir buvo panaudotas, ydos. Talkinamas buko bolševikėlio Švonderio, Poligrafu Šarikovu (rusiškas analogas šuns vardų Sargis, Rudis ir pan.) pasivadinęs pilietis kemša galvon prosovietinius marazmus, nors ryškiausiai jame pasireiškia primityvaus padaro įpročiai – ima rūkyti, girtuokliauti, kabinėtis prie moterų, blevyzgoti „častuškas” (primityvias ir užgaulias dainuškas), brazgindamas balalaiką. Naujadaras niekaip neatsisako įpročio vaikyti kates, kartą sukeldamas potvynį profesoriaus bute, kai gaudydamas katiną, sulaužė čiaupą. Naujojo sovietinės Rusijos piliečio poelgiai ima darytis tokie įžūlūs, kad profesoriaus asistentas Bormentalis bando Šarikovą sutvardyti grasinimais ir jėga, tačiau šis ilgainiui visiškai suįžūlėja. Padedamas Švonderio, Šarikovas įsidarbina valkataujančių gyvūnų kontrolės viršininku, kur mėgstamiausias jo užsiėmimas – benamių kačių gaudymas ir smaugimas. Šuns širdis naujajame homunkule lieka ištikima amžinai šunų ir kačių priešpriešai, tad ir kūrinio pavadinimas simbolinis: rodos, žmogiškas pavidalas, o širdis visgi šuniška.
Alma Atos rusų dramos teatro aktoriaus Vladimiro Tolokonikovo suvaidintas Šarikovas toks atgrasus tipas, kad abiems medikams jis pasibjaurėtinas.
„Katino dienos” Šarikovui baigiasi logiškai – parašęs šlykščią kliauzą apie profesorių ir jo asistentą Bromentalį, homunkulas ne juokais susipeša daktaru Brmentaliu, ir apdrasko pastarąjį. Visgi medikams pavyksta Šarikovą prismaugti, ir atlikti operaciją (pašalinti hipofizį?), po kurios lyg ir žmogumi buvęs padaras ima grįžti į pirminį šuns pavidalą. Apauga plaukais, kalba vis mažiau, kol galiausiai tampa mielu ir simpatišku šunėku, kad ir gerokai supjaustyta galva. Prijunkęs profesoriaus namuose, Šarikas – jau keturkojis, o ne pusžmogis Šarikovas – jaučiasi puikiai ir gyvena jaukiai.
Michailo Bulgakovo kūryba sovietų imperijoje ilgą laiką buvo draudžiamu vaisiumi, tad iki šiol išlieka paslaptimi, kaip aštri antisovietinė satyra „Šuns širdyje” buvo parodyta SSRS centrinės televizijos. Profesorių Preobraženskį įkūnijęs Jevgenijus Jevstignejevas suvaidino taip įtikinimai, kad jo herojus ilgam tapo akivaizdaus „antisovietčiko” (sovietinės santvarkos apologeto) etalonu. Išprususį carinio sukirpimo inteligentą, rodos, vimdo nuo bolševikinių paistalų, visiško neūkiškumo ir nemokšiškumo, ir savosiomis įžvalgomis profesorius neboja dalintis su ištikimu talkininku Bormentaliu. Šis, beje, turi sąsajų su Vilniumi – Bormentalio tėvas buvo teismo darbuotoju Vilnoje. Boriso Plotnikovo suvaidintas Bormentalis pradžioje žavisi pavykusiu medicinos eksperimentu, kol, padedamas Preobraženskio, ima susivokti, kokią šlykštynę sukūrė mediko skalpelis.
Kaip tikras bolševikėlis, Šarikovas mėgsta brazginti balalaiką, kilnoti arielkos stikliuką, blevyzgoti ir rūkyti papirosus.
Šarikovo vaidmuo tapo Vladimiro Tolokonikovo sėkmės valanda, nors ilgainiui aktorių ėmė nepaprastai erzinti praeivių dėmesys gatvėje – kitaip, nei Šarikovu, jie artisto nevadino. Augęs be tėvo – šis buvo sovietų armijos kareivėliu, pradingusiu bekraštės imperijos tyruose – Tolokonikovas nuo jaunatvės įniko į stikliuką ir begalinius meilės nuotykius. Nors artistas buvo neišvaizdus, mažaūgis ir negražaus veido, moterų dėmesio jam niekada nestigo, nors su žmonomis nevengė būti grubus ir net smurtaudavo. Visgi, išvydęs, kaip profesionaliai Tolokonikovas išlenkė degtinės šimtgramį, režisierius Bortko nei kiek neabejojo radęs tinkamiausią sudėtingo Šarikovo vaidmens atlikėją. Tolokonikovui nereikėjo ypatingų pastangų, vaidinant išgertuvių ar susistumdymų scenas – jos buvo senai tapę aktoriaus kasdienos dalimi. Kaip ten bebūtų, bet Tolokonikovo suvaidintas Šarikovas tapo tiesiog idealiu „naujojo žmogaus”, kurio savimonę bandė iškreiptai suformuoti bolševikinis režimas, atitikmeniu: primityvaus mąstymo, įžūlus, grubus, veidmainis, klastingas, suktas tipas. Tik kartą, kai atsikėlęs vidurnaktį, Šarikovas ilgai žiūri žvakės šviesoje į veidrodį, jame, rodos, atgimsta tas geraširdis šunėkas, gerokai patrauklesnis už sukurtą pusžmogį, tad Šarikovas ilgai stebeilijasi į veidrodį, bandydamas susivokti, kas gi jis yra iš tikrųjų.
Profesorius ir daktaras Bormentalis bergždžiai bando išmokyti Šarikovą elementaraus valgymo etiketo.
Filmo efektas sovietijoje buvo ne įprastos, o branduolinės ar net vandenilinės bombos lygmens – sovietinė televizija parodė dviejų serijų, daugiau nei poros valandų trukmės aiškiai antisovietinį filmą. Jau kitą dieną po premjeros sovietiniai oficiozai paskelbė daugybę straipsnių, maišančių filmą su purvais, tačiau jam tai išėjo tik į naudą. „Šuns širdis”, beje buvo anksčiau ekranizuota Italijoje, tačiau itališkai juostai tragiškai trūko sovietinės-bolševikinės tikrovės supratimo, viso jos niūrumo ir beviltiškumo supratimo. Bortko režisuotos „Šuns širdies” meistriškumas pranoko absoliučią daugumą apie sovietinį režimą kurtų filmų realistiškumu ir meistriška pagrindinių aktorių vaidyba. Beje, Michailo Bulgakovo kūriniai anaiptol ne vienareikšmiški: bene labiausiai mums žinoma „Meistro ir Margaritos” ekranizacija, pažymėta nepakartojama Olego Basilašvilio vaidyba. Prieš keliolika metų, 2012-iaisiais, buvo ekranizuota Bulgakovo „Baltoji gvardija”, kurioje už šalies nepriklausomybę kovojantys ukrainiečiai pavaizduoti klastingais kraugeriais. Mažai abejotina, kad būtent tokia – atgrasiai nacionalistinė – ekranizacija buvo vienu rusų visuomenės rengimo agresijai prieš Ukrainą etapų. Praeis vos pora metų, ir skiriamųjų ženklų neturintys rusiškieji smogikai surengs perversmą Kryme ir jo aneksiją, o dar po kelerių metų pradės milžinišką karą prieš kaimynę.
Vladimiro Tolokonikovo 1988-ais suvaidintas Šarikovas – lyg iš šiandienos nužengęs putininės imperijos pilietis, nusiteikęs karui Ukrainoje.
Visi pagrindiniai filmo aktoriai, deja, iškeliavę Anapilin: Jevstignejevas pagyveno vos kelis metus po filmo premjeros, nebėra ir puikiai kretino Švonderio vaidmenį atlikusio Romano Karcevo. Šarikovo vaidmens atlikėjas Tolokonikovas sunkiai pritapo permainingoje amžiaus pabaigos epochoje, vaidinti pigiuose veiksmo filmuose nenorėjo ir nemokėjo. Pats filmas susilaukė tarptautinės sėkmės ir buvo demonstruojamas trisdešimt dviejose šalyse, įtrauktas į geriausių filmų šimtukus. „Šuns širdžiai” bene geriausiai tiktų „masterpiece” apibūdinimas – filmas tapo „perestroikos” epochos etaloniniu viešumo įsikūnijimu. Režisierius Vladimiras Bortko tebegyvas, šiandieną jis susidėjęs su putininės imperijos komunistėliais, nors kadaise režisavo iš esmės antisovietinę juostą.
„Šuns širdis” buvo išversta į lietuvių kalbą, ir išleista knygute 2006-aisiais, leidinyje galima išvysti kadrus iš Vl.Bortko filmo. Paradoksalu, bet prabėgus bemaž keturiems dešimtmečiams, putininėje imperijoje tarpsta milijonai „šarikovų” intelektu ir pasaulėžiūra it du vandens lašai panašūs į Bulgakovo kūrinio antiherojų. Tačiau savo laiku tvirtą antisovietinę potekstę turėjusi kino juosta sugebėjo išjudinti dažno sovietijos gyventojo iliuzijų liūną.
