Pirmas pasaulinis karas tęsėsi. Ir nors smarkiai trūko kasdienių dalykų, bet žalingi įpročiai liko. Kiekvienas ir dabarties laikais suprantame, kad rūkymas smarkiai kenkia sveikatai. Bet Pirmo pasaulinio karo metu vietinių rūkančiųjų buvo apsčiai. Ir daug. Nes tai įprastinis vyrų to meto užsiėmimas, kai susėdę ar po darbų, ar tiesiog šiaip, visi užtraukdavo melsvą dūmą. Tik tabako nepakankamumas lėmė, kad ir vietiniai bandė auginti tabaką, o ir visokių alternatyvų prisigalvodavo.
Štai net vienas iš garsiausių XX a. pradžios lietuvių gydytojų Amerikoje Andrius Liucijonas Graičiūnas visaip skelbė apie tabako žalą žmogaus organizmui. Nes pasak jo, „kiekvienas gali apsisaugoti nuo tabokos. Nors asmuo ne visada gali prasilenkti ligos gaminančių mikrobų, bet yra vienas kenksmingas daiktas, su kuriuo mes galim prasilenkti. Tai tabakas. Rūkyti po vieną cigaretę kasdieną per ištisus metus, ženklina beveik ką sirgti nuo uždegimo plaučių arba atsišaldyti save per dešimtis sykių.
Tabako dūmai išdžiovina labai švelnutį išklojimą plona odele gerklės ir oro trubelių. Yra tas padaro tuos organus šiurkščius ir skaudžius.
Plaučiai yra dar opesni ir už ploną odelę gerklės ir oro trubelių. Tabako dūmai savo nuodais, kurie randasi tabake yra labai pavojingi plaučiams. Cigarėtai labai kenksmingi, dėlto, kad dūmas iš jų paprastai būna intraukiamas į plaučius. Ir čion tai padaro didžiausią blėdį. Jauni bernaičiai, kurie rūko, negali niekad turėti gerų plaučių, dėlto, kad plaučiai būna įžeisti pačiam svarbiausiame laike jų augimo. Rūkymas liginai įžeidžia ir suaugusį asmenį, bet daugiausiai įžeidžia jauną augantį vaikiną.
Vyrai ir bernaičiai, kurie užsiima mankštymu atletikoj (sporte) negali turėti pasisekimo, jei jie rūko. Paprastai tokių vyrų ir bernaičių nepriima į sportų draugijas. Rūkymas suardo liuosą kvėpavimą; tai yra asmuo, kuris rūko pritrūksta greičiau kvapo, negu tas, kuris nerūko. Aišku, jei rūkymas yra kenksmingas bernaičiams, kad jis nori dalyvauti sporte, tai lyginai yra kenksmingas ir kiekviename laike. Tabakas visada susilpnina širdį. Širdies ligos, yra tai paprasčiausia liga tarp rūkančių asmenų.
Todėl geriausias būdas – nesipratinti prie rūkymo – niekad nepradėti rūkyti. Sykį įpratęs rūkyti, sunku benusikratyti. Rūkymas atbukina pajėgą valios ir žmogus pasilieka tabako vergas“. Bet Amerika buvo toli, o ir tų lietuviškų amerikietiškų laikraščių tikrai nesurastumėte nė su žiburiu to meto Lietuvoje. Nes nebuvo interneto 
Bet ir čia, okupuotoje teritorijoje, kartais kaip balsas tyruose, apsireikšdavo nepalanki nuomonė tabakui. Nes „dar blogesnis paprotys tabokos rūkymas, kurio į vyresniuosius pipkorius prisižiūrėdami išmoksta kartais ir mokiniai. Rūkytojų rūbai ir visas kambarys pakvimpa nemaloniu kvapu, rūkytojas tabokos dūmais gadina kambaryje orą sau ir kitiems. Daug geriau bus, jei mokiniai vieton saldainių ir papirosų turės prisipylę kišenes skaniais sveikais džiovintais vaisiais. Taigi tepasirūpina per vasarą jų prisidžiovinti.“
O įvežtinio tabako neišvengiamai trūko. Todėl pasirodė pasiūlymai kaip vietinėse žemėse galima užsiauginti šio augalo ir kaip jį paruošti vartojimui. O tai skambėjo kaip paprastų paprasčiausias procesas. Tiesiog „visiems rūkytojams, kurie turi kiek žemės, patariame pasisodinti patiems savo reikalui taboko. Sodinti reikia pasirinkti geri, tarpūs daiginiai. Taboką pradeda sodinti nuo pusės gegužės mėnesio iki jo pabaigos. Nenusimanantieji gerai apie taboko auginimą teprivalo sodintiesi tiktai dviejų rūšių taboko: Marylando ir sodiečių taboko. Marylando tabokas geras rūkyti ir cigarams dirbti; jis esti tarpesnis šiltą vasarą ir užauga labai didelis. Ūkininkų tabokas neauga tokis didelis ir jo lapai trumpesni; bet jis užtatai auga ir šaltuose oruose. Tabokui labiausiai tinka daržo žemė ir tvartų mėšlas. Sodinant laukuose, daiginiai reikia sodinti kokias 40 centimetrų nuo kitas kito, o eilės tūri būti per kokią 50 iki 60 centimetrų nuo kita kitos. Į trečią savaitę po pasodinimo tabokas reikia apkaupti, bet atsargiai, kad nepagadinus taboko šaknų, kurios esti negiliai. Po didžio lytaus žemė aplink diegus reikia išpurenti, kaip tik pumpurai nori pražysti, reikia jie nuskabyti, idant užaugtų didesni lapai. Kada atsiranda šviesiai žalių, o paskui šviesiai geltonų vietų tarp kraštutinių gyslų, tada lapai jau pilnai užaugę. Tada jie reikia nulaužyti. Laužti reikia prieš pietus, jei dienos sausos, o paskui suverti ant ilgų siūlų; reikia žiūrėti, kad suverti lapai nesusisiektų su kitas kitu. Tuos siūlus su taboku pakabina vėsiose vietose, kol visiškai neišdžiūsta ne tiktai lapai, bet ir gyslos. Išdžiūvusius lapus suvilgina, išlygina, sudeda ant kitas kito į skrynią ir prislegia; paskui uždaro skrynią ir pastato sausoje šiltoje vietoje. Tatai reikia atkartoti kas 3, 4 savaitės. Tokis tabako rauginimas trunka iki sausio mėnesio pabaigos“. Lengvai atrodo atliekami darbai, ar ne taip? Bet jei ir pavyko kažkam užsiauginti, tai smarkiai nesumažino tragiškos tabako paklausos.
Kadangi vis dėlto buvo įvežami į okupuotą kraštą ir papirosai, vokiečių valdžia norėdama išvengti spekuliacijos šiais prabangos daiktais, paskelbė griežtą kainų reguliavimą: „Vis girdėti pasiskundimų, jog smulkiojoje prekyboje už […] papirosus ima daug brangiau, negu nustatyta. […] Parduodamoji kaina smulkiojoje papirosų prekyboje yra padėta ant kiekvienos dėželės juostos. Pav. yra išspausti žodžiai: „20 Stück 1,40 Mk.“, vadinasi dėžėlėje yra 20 papirosų, kurie kainuoja 1 mrk. 40 fen., taigi vienas papirosas 7 fen. Papirosai po vieną pardavinėti uždrausta, todėl kiekvienas perkantysis gali visados pasižiūrėti ir įsitikrinti, kokia kaina reikia mokėti. Vyresnybės tiktai tada tegalės priversti prisitaikyti nustatytųjų kainų, kada perkantieji patys joms padės. O tatai nesunku, nėsa kiekvienas tuojau mato kiek už kurią prekę reikia mokėti. Kiekvienas pirkikas privalo pranešti policijai, jei iš jo reikalaujama daugiau, negu nustatyta kraštutinė kaina. Tokis pirklys ne tiktai turės užmokėti sunkią bausmę, bet jam dargi nebeduos leidimo pirkliauti […] papirosais. Pirklys ir tokiame sykyje yra baustinas, jei jisai […] papirosus pardavinėja nustatytomis kainomis, bet reikalauja, kad pirkikas užtatai pirktų iš jo dar ir kitokių daiktų, arba jei jisai šiaip kokiu būdu pirkiką kliudo, arba sako visai neparduosiąs. Kiekvienas pirklys, kuris laiko savo sankrovoje papirosų […], privalo jų parduoti kiekvienam norinčiam pirkti be jokių sąlygų. Vokiečių vyresnybė žada atpildo tokiems asmenims, kurie priduos ypatingai sunkius tokių pirklių prasižengimus, jei tik tie prasižengimai bus galima prirodyti“.
Tai va, tuo metu pradėta ieškoti kažkokių neaiškių alternatyvų. Nes tiesiog „tabako nuolatai eina mažyn; tad žmonės ima galvoti, kaip jį pavadavus kitais kokiais augalais. Bandė rūkyti apynių lapus. Bet jų kartumas labai neskanus, nors apynių spurgų kartumas, kaip žinome, labai pagardina alų. Vienas mokslininkas dabar yra susekęs savu išbandymu, jog šalpusnių lapai galima vartoti rūkymui užuot tabako. Šalpusnių galima rasti pagrioviais, pakelėse, ypač palei geležinkelius. Jų žiedai geltoni ir galvučių pavidalo. Šalpusnis žydi anksti pavasarį. Rūkyti dera ypač lapai, kurie atsiranda kiek vėliau, po žydėjimo. Jau senovėje mokėjo branginti šalpusnių lapus: jų skindavo ir džiovindavo arbatai. Tos arbatos gerdavo ypač nuo kosulio, slaukto ir šiaip susirgus kvėpavimo organams. Todėl aišku, kad šalpusnių lapai ir rūkant daro geros įtakos, nėsa jie valo gleives. Šalpusnis skanios rūkyti, jog neėda liežuvio, nekarčiuoja. Dažnai jų galima užtikti dideliais kukštuliais ir pamiesčiuose. Vadinasi, šito tabako pavaduotojo nereikia toli ieškoti, visur jo rasite apsčiai.“
Kaip baigėsi to meto eksperimentai su tabako auginimu nėra žinoma. Vėlesni laikai ir technologijos lėmė, kad parduodamas tabakas buvo beveik vien tik įvežtinis. O va šalpusnių vartojimas nors ir gerino sveikatą, bet jo rūkymas tikrai negalėjo suteikti to, kas bent kiek palengvintų kančias.
Rūkyta mėsa mažiau genda.
Štai tiek trumpai apie tabaką, papirosus ir šalpusnius. Ačiū visiems, kurie buvo kartu praėjusiais metais ir skaitė visokius pasakojimus. Nors ataskaitos parašytos, bet pažadu ir toliau jūs kankinti visokiais įmantriais tekstais.
Tyrimą 2024 m. rėmė / iš dalies finansavo Vilniaus miesto savivaldybė
Parengta pagal: Draugas 1915 ir 1918 m., Ateitis, 1916 m.
Daugiau įdomybių matyt bus galima paskaityti knygoje „Vilniaus miestiečių kasdienybė Pirmojo pasaulinio karo metais”, kurios jau prirašyta 532 puslapių beveik be iliustracijų.
