Kurdamas pavadinimą apybraižai, aš, savaime suprantama, pagudravau, nes apaštalas Petras gyveno pačioje mūsų eros pradžioje, pirmame šimtmetyje, o bazilika imta statyti prieš penkis šimtus metų. Tačiau šventovėje yra palaidoti apaštalo Petro palaikai, o ir katalikų Bažnyčioje jis laikomas pirmuoju popiežiumi, tad galėtume šventovę pavadinti Pirmojo popiežiaus bazilika, juolab būtent iš jos balkono popiežiai skaito savo garsiuosius kreipimusis „Urbi et ori” („Miestui ir pasauliui”, lot.). Titulinėje nuotraukoje ir matote baziliką šv. Velykų šventės išvakarėse, jau surikiuotos kėdės garbiems svečiams, o bazilikos prieiga šventiškai padabinta.
Patys popiežiai, beje, skirtingai matė ir mato savo ganytojiškos misijos finalą: jau sunkiai sirgdamas ir vargokai orientuodamasis tikrovėje, daugel nusipelnęs pasauliui Jonas Paulius II (Karolis Wojtyla) popiežiaus poste laikėsi iki paskutinio atodūsio. Vokietis Benediktas XIV (Karolis Ratzingeris) pasielgė pragmatiškiau, ir pajutęs sveikatos jėgų nusilpimą, pasitraukė iš Šventojo sosto, suprasdamas, kad deramai eiti katalikų Bažnyčios vedlio pareigas nebeišgali. Garbingas, pagirtinas poelgis. Šiandienis pontifikas balansuoja ant pasimatymo su Viešpačiu slenksčio, tačiau užleisti itin svarbų tikintiesiems postą, matyt, neplanuoja. Taigi, tautiniai mentalitetai, tikėtina, įtakojo ir įtakojo pastarųjų trejų popiežių požiūrius į gebėjimą atlikti jiems pavestas pareigas. Tikėsimės, kad naujasis popiežius atgaivins religijos dvasią, itin svarbią ryžtui ginti ir sergėti tėvynės laisvę ir tikėjimo tiesas.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius – kiekvienam užsiprenumeravusiam metam dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
