Ketvirtus metus vyksta putininės imperijos agresija Ukrainoje. Dažnam rodosi keista, kad agresorės ekonomika niekaip nenugaišta, bet pasigilinkim, kokia jos tikroji būklė. Prognozuota, kad okupantų ekonomiką ištiks katastrofa – nebus teikiamos elementarios komunalinės paslaugos, nevažiuos visuomeninis transportas, trūks maisto ir t.t., ir pan. To nėra, bet siūlės braška bene visos. Kurį laiką agresorės ūkis net imitavo augimą, sąlygojamą naujai atspausdintų pinigų įliejimo rinkon.
Tačiau praėjusių metų vidury vadinamasis „augimas” išblėso, o ekonomika lėtai, bet tvirtai perėjo į sąstingio fazę. Karinio komplekso plėtra, darbas trimis pamainomis bei dosnus karo finansavimas atsisuko kitu galu – žarstomi karinei pramonei ir smogikams pinigai įsuko infliacijos smagratį. Atmetant į šalį putininių „statistikų” duomenis, maisto produktų bei komunalinių išlaidų brangimas pernai viršijo, tikėtina, dvidešimt procentų. Kita vertus, gamybinei sričiai, ir ne tik jai, smarkiai kerta darbingų žmonių nuotėkis užsienin, į Ukrainos žemę arba neįgaliųjų gretas. Tikėtina, kad bendri potencialių dirbančiųjų praradimai yra 1-1,5 milijono žmonių. Darbo rinkon nei vieni jų nebesugrįš, nes politiniai ir ekonominiai emigrantai neatsigręš veidu į Rusiją, kol joje tarps Putino klanas.
Nepaisant trumpo proto JAV prezidento ketinimų ir Rusijos režimo lūkesčių, vakarietiškas kapitalas agresorėn nesugrįš dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, tai politinės režimo keliamos rizikos, valdininkų savivalė, kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, Prigožino „tipo” karinės suirutės perspektyva, be galo ilgai trunkantis ir korumpuotas įvairiausių leidimų derinimo procesas. Kartą jau nusvilę rankas nuo režimo pakalikų atimto verslo, gamyklų, įrengimų ir t.t. Vakarų verslo gigantai neskubės investuoti saugumiečių valdomoje imperijoje, tame tarpe ir nenorėdami susigadinti tarptautinį įvaizdį turtingesnėse už Rusiją rinkose. Dvejones stiprina ir menka Rusijos gyventojų perkamoji galia, nes beveik keturiasdešimt milijonų pensininkų gyvena skurde, o regionuose mokami menki atlyginimai nei iš tolo nespėja vytis įsisukusią kainų augimo pasiutpolkę.
Ekonomikos perkėlimas į „karo bėgius” pragaištingai paveikė ištisas ūkio sritis. Angliakasybos pramonė tampa visiškai nuostolingai, masiškai uždaromos šachtos ir šimtai tūkstančių žmonių palieka gimtuosius namus darbo išvykose paieškai. Prispausta sankcijų, ima dusti metalurgija, kurios vietą pasaulinėje rinkoje skuba užimti kinai. Pastarieji popigiai supirkinėja rusišką medieną, ilgais ešelonais dardančią Kinijon. Rusija palaipsniui, tačiau stabiliai tampa Kinijos ištekliniu sandėliu, nes apart žemės gelmių turtų ir miško neturi ką eksportuoti. Savo ruožtu kinai veža Rusijon surinkimui prastos kokybės automobilinius agregatus, nes kitų transporto priemonių rusai tiesiog neįperka dėl sankcijų sąlygotos būtinybės gabenti ir perparduoti automobilius per trečiąsias šalis.
Sankcijos ir sumani ukrainiečių taktika smogti Rusijos naftą perdirbančioms gamykloms iššaukia ne tik pervežimų verslo traukulius, bei ir brangina kasdienio vartojimo prekes bei komunalinius mokesčius. Rusijos centrinio banko desperatiškos pastangos sustiprinti rublį ir taip atpiginti importuojamas prekes baigsis iliuzija, nes net ir prisipirkę atpigusios užsieninės produkcijos, Rusijos verslai neskubės ją pigiau perduoti, o verčiau luktels rublio kurso smukimo. Dar įdomesnis ir sudėtingesnis klausimas yra Rusijos pramonės laukianti konversija, nes karas Ukrainoje netruks amžinai, ir karinio komplekso perspektyva sklandžiai pereiti į kitokių gaminių sritį daugiau nei abejotinas, nes būtent nevykusi karinių pajėgumų konversija iššaukė galingą krizę Rusijoje praėjusios amžiaus pabaigoje. Taigi, vienas bandymas neskausmingai įvykdyti konversiją jau žlugo.
Vardinti diktatoriaus ir jo klikos užmačių bei avantiūrų pasekmes Rusijos ekonomikai galima ilgai, tačiau pirma reiktų konstatuoti, kad žmonių gerbūvis Putino sėbrams nerūpi. Nei tragiška emigracija, nei žuvusieji ar sužaloti grobikiškame kare irgi nėra putininiam režimui svarbūs. Esminiai pakeisti padėti galėtų nukirsta pagrindinė klikos bambagyslė – pakankamai aukšta naftos kaina, nes Rusijos biudžetas kaip mat nugaištų, naftos bareliui atpigus iki keturiasdešimties dolerių ar dar mažesnės kainos. Rodos, to pasaulis ir tikėjosi iš Trumpo administracijos, neperseniausiai žadėjusios „mes pumpuosim (naftą), pumpuosim, vaikiai!” Dabar jau akivaizdu, kad JAV prezidento žodžiai gerokai skiriasi nuo darbų, ir tai turėtume aiškiai suprasti, galvodami apie šalies gynybą.
(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)
