Gajus Julijus Cezaris (100-44 m. pr. m. e.) buvo politikos žmogus, tačiau jis taip pat garsėjo kaip oratorius ir rašytojas. Jis buvo kilęs iš senos, bet ne itin turtingos patricijų Julijaus šeimos, kuri savo protėviu laikė Enėjo sūnų, Veneros Julijos anūką. Sulos priešininkas garsusis generolas Marijus buvo jo dėdė. Kai Cezaris vedė Marijaus šalininko dukterį, Sulla pareikalavo, kad jis išsiskirtų. Cezariui atsisakius, diktatorius konfiskavo žmonos kraitį. Nepaisydamas to, Cezaris bandė kandidatuoti į pontifikus. Sulla pasipriešino ir paskelbė jį tėvynės priešu. Dėl kelių įtakingų žmonių užtarimo Cezariui pavyko išvengti mirties. Po Sullos mirties jis pradėjo politiko ir karvedžio karjerą. 60 m. pr. m. e. jis su Pompėjumi ir Krasu sudaro slaptą sutartį, vadinamą pirmuoju triumviratu. 59 m. pr. m. e. Cezaris tampa konsulu. 58 m. pr. m. e. kaip prokonsului jam buvo pavesta valdyti Cizalpijos Galiją – jau romanizuotą teritoriją Šiaurės Italijoje – ir Transalpijos Galiją – žemes aplink Masiliją (dabartinį Marselį), kurias romėnai buvo užkariavę anksčiau. Tapęs šių regionų valdovu, Cezaris nusprendė užgrobti visą Galiją. Šalį sudarė atskiros kunigaikštystės, vieningos valstybės nebuvo. Septynerius metus Cezaris užkariavo Galiją, dukart persikėlė per Reiną į Vokietiją ir, dukart išsilaipinęs Britanijoje, išbandė jos gyventojų kovingumą, ryžtą, tėvynės meilę ir laisvę.
(Toliau skaityti kviečiame AIDŲ prenumeratorius – kiekvienam užsiprenumeravusiam dovanojame jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
