1883 m. rugpjūčio 27 d. Žemė išleido garsą, kurio stiprumo nuo to laiko niekas nebepralenkė. Garsas gimė Krakatau saloje, esančioje tarp Javos ir Sumatros Indonezijoje, 10.02 val. vietos laiku. Jis buvo girdimas už 2080 kilometrų Andamanų ir Nikobarų salose („nuostabūs garsai, panašūs į patrankų šaudymą“); už 3200 kilometrų Naujojoje Gvinėjoje ir vakarų Australijoje („artileriją primenančių garsų serija į šiaurės vakarus“); ir net už 4800 kilometrų Indijos vandenyne Rodrigeso saloje netoli Mauricijaus („sklido iš rytų, tarsi tolimas sunkiųjų patrankų riaumojimas“). Iš viso jį girdėjo žmonės pusšimtyje skirtingų geografinių vietovių, užimančių 1/13 Žemės rutulio.
Taigi kas galėjo sukelti tokį stiprų sprogimą? Pasak tai stebėjusio geologo, Krakatau ugnikalnio išsiveržimas buvo toks galingas, kad jis suplėšė salą į gabalus ir paleido dūmų stulpą, kuris į atmosferą pakilo 27 km. Iš to galima apskaičiuoti, kad dūmai iš ugnikalnio išsiveržė 2 500 kilometrų per valandą greičiu, t. y. maždaug 800 metrų per sekundę greičiu. Tai dvigubai viršija garso greitį. Sprogimas sukėlė mirtiną cunamį, kurio bangos buvo 30 metrų aukščio. Buvo nuplauti ir visiškai sunaikinti 165 pakrantės kaimai ir gyvenvietės. Tuo metu Indoneziją valdę kolonistai iš Nyderlandų apskaičiavo, kad aukų skaičius siekė 36 417, tačiau kai kuriais skaičiavimais jų buvo apie 120 tūkstančių.
(Toliau skaityti kviečiame AIDŲ prenumeratorius – kiekvienam užsiprenumeravusiam dovanojame jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
