„Medžiai traška, čia tai baika – man nešalta su „fufaika”, – taip kadaise juokavo „Dviračio” humoristai. Vatinukas šiandien rečiau vadinamas rusišku žargonu, tačiau atsirado kitas skolinys – „vatnikas”. Žmogus, aklai tikintis propaganda, transformavęs smegenis į melagienas sugeriančią vatą. Lietuvoje tokių apstu, tad prezidento rinkimų metu už aiškiai prorusišką veikėją balsavo net du šimtai tūkstančių. Bemaž tiek pat rinkėjų patikėjo balsus miglotą ideologiją turinčiai partijai, vadovaujamai prieštaringo veikėjo. Dažnas „vatnikas”, jei jau neliaupsina putininį režimą, tai bent išsijuosęs kolioja Lietuvos valdžią. Kodėl, praėjus trisdešimt penkiems metams po nepriklausomybės atkūrimo, šalyje tiek daug besidairančių į rytus? Ko laukia proputininiai „vatnikai”, ir ko jie sulauktų, neduok Dieve, diktatoriaus ordai atslinkus Lietuvon? Paanalizuokim.
Europos Sąjungos pasą turintys Lietuvos piliečiai gali laisvai važiuoti į daugumą pasaulio šalių, be jokių vizų ar pan. Rusijos gyventojų teisės šiuo atžvilgiu nesulyginamai menkesnės, nei mūsiškių. Kiekvienas Lietuvos pilietis gali išsijuosęs kritikuoti ką tik norįs, nebijodamas susilaukti bausmės. Rusijoje viskas priešingai – už menkiausią kritiką, net gausybės žuvusiųjų kare Ukrainoje fakto paminėjimą, gali susilaukti milžiniškų baudų ar net kalėjimo. Kiekvienas mūsų gali pagrįstai skųstis dėl valdininkų ar pareigūnų savivalės, ir susilaukti problemos sprendimo. Rusijoje belieka maldauti diktatoriaus pagalbos, nes korumpuotų valdininkų savivalė suvešėjusi visuose lygiuose.
Stokodama lėšų viešosioms paslaugoms, mūsų šalis nepateisinamai lėtai tiesia naujus kelius bei prastokai prižiūri esamus, vargsta senstantys tiltai. Visgi, padėtis nepalyginamai geresnė, nei betvarkės ir vagiliavimo nustekentoje rusijoje, kurioje keliai remontuojami dar romėnų laikų technologija – trupinant senas plytas ir užverčiant šiuo statybiniu laužu duobes. Lietuvoje neasfaltuojama ant sniego, o tokios „technologijos” vaizdai iš rusijos juokina dažną. Nors sveikatos apsaugos sistema mūsuose tobulintina, tačiau lyginant su rusijos, esame kokybiškai kitame lygmenyje. Turime prieigą prie viso pasaulio informacijos, išskyrus putininės propagandos ruporus, kai rusų galimybės šviestis ir komunikuoti yra režimo uoliai ribojamos.
Bemaž kiekvienas Lietuvos jaunuolis gali išvykti studijoms užsienyje, o rusijoje tai prieinama tik mažumai – vadinamojo „elito” atžaloms. Kiti rusai ne tik kad neišgali finansuoti vaikų studijas užsienyje, bet neturi pinigų net atostogoms kitoje šalyje, tad net keturi penktadaliai rusų nėra buvę svetur. Kalbėti apie žiniasklaidos ir nuomonės reiškimo sąlygas Lietuvoje ir rusijoje net neverta – visiškai nesulyginami dalykai. Efektyviai tvarkomės su retomis nacionalizmo, neapykantos kitos rasėms žmonėms, o rusijoje nacistiniai išpuoliai ir neapykantos apraiškos tapę kasdienybe.
Rūpinamės ekologija, kiek leidžia lėšos ir supratimas, atsakingai rūšiuojame ir perdirbame atliekas – rusijoje padėtis šiose srityse prastesnė nei sovietmečiu. Lietuviškos pensijos, kalbant apie daugumą jų, yra nepateisinamai kuklios, tačiau ne tokios menkos, kaip rusijoje, kurioje išgyventi pensininkai vargiai teišgali, tad tenka pardavinėti palaikius daiktus bei drabužius, ar iš paskutiniųjų jėgų dirbti „juodus”, kitiems atgrasius, darbus. Lietuvoje irgi esama turtingo elito bei išpaikintų jo atžalų, tačiau visumoje jis nesielgia taip įžūliai ir nebaudžiamai, kaip putininėje rusijoje.
Taigi, argumentų, kodėl vadinamieji „vatnikai” susilauktų visai kitokios „putino saulės” nei tikisi, yra pakankamai. Bėda ta, kad vata virtę tų žmogystų smegenys vargiai šiuos bei kitus argumentus suprastų. Yra ir dar vienas, sunkiau atremiamas, „vatnikų” argumentas ar siekis – kad viskas Lietuvoje būtų rusiška, kaip sovietiniais laikais – kalba, užrašai, viešieji renginiai ir t.t. Šis „vatnikų” lūkestis grindžiamas iškart keliais įsitikinimais: sovietmečiu Lietuvoje buvo geriau, rusų kalba „didi ir galinga”, o lietuvių – skurdi ir menka, o ir patys lietuviai bei jų kultūra yra apgailėtinai nusmurgę. Šį rusiškuoju fašizmu grįstą aklumą kažin ar pavyktų išgydyti, prisimenant „vatnikų” meilę ir ištikimybę rusiškosios propagandos kanalams. Gaila tik, kad visuomenėje mažoka diskusijos apie „putino saulės” pragaištingas pasekmes rusijai, ir realią perspektyvą „vatnikams” susilaukti savosios „fufaikės”.
(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autorės nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)
