I a. pr. m. e. – vienas dramatiškiausių Romos istorijos laikotarpių. Šis paskutinis Romos respublikos gyvavimo šimtmetis kupinas ryškių įvykių, plačių žmonių masių pasisakymų, kai kurių iškilių asmenybių veiksmų. Italikų genčių sukilimas prieš Romą, vadinamas sąjungininkų karu, vidinė Romos kova tarp įvairių valdančiosios klasės grupuočių, t. y. kova tarp „sulianų“ ir „marijų“, galiausiai atvedusi prie teroristinės Sulos diktatūros, ilgas ir atkaklus karas su Ponto karaliumi Mitridatu VI, didysis vergų sukilimas, kuriam vadovavo Spartakas, spindinti sėkmingo generolo Pompėjaus karjera, vadinamasis Katilino sąmokslas ir jo numalšinimas garsaus oratoriaus ir politiko Cicerono – tai paprastas svarbiausių tik pirmosios šio neramaus šimtmečio pusės įvykių sąrašas.
Nevalingai kyla klausimas: koks yra šių spalvingų ir iš pažiūros tokių skirtingų įvykių ir faktų vidinis ryšys ir vidinė prasmė? Ar toks ryšys apskritai egzistuoja? Jis neabejotinai egzistuoja, o visus šiuos skirtingus įvykius vienijantį bendrą dalyką galima išreikšti trumpu ir kartu gana tiksliu apibrėžimu – Romos vergovinės respublikos krizė. Visi minėti Romos istorijos faktai yra vieno proceso išraiška – ilgo, sudėtingo ir prieštaringo proceso, pasiekusio aukščiausią išsivystymo lygį I a. pr. Kr.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius – kiekvienam užsiprenumeravusiam metam dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
