Tik nesakykit, kad nesate matę seną ir gražų animacinį filmą apie coliukę. Pamenate, kaip coliukė išlindo iš pelės urvo atsisveikinti su saule, o protingieji kurmiai išsitraukė skaitliukus ir ėmėsi skaičiuoti? Beje, jaunimui paaiškinsiu, kad skaitliukai – archajiškas skaičiavimo instrumentas, sovietų sąjungoje naudotas iki pat jos griūties. Paskaičiuokim ir mes, ką kiekvienas prarastume, jei Lietuva būtų ne Europos sąjungoje, o kokios nors imperijos glėbyje (apsaugok, Viešpatie, mus nuo tokio blogio).
Branginame savąsias teises, kurių turime ne tiek ir mažai, kaip kartais teigia įvairių „komentarų” ir „op’ų” blevyzgotojai. Renkame šalies vadovą, ir rinkimų rezultatų skaidrumas abejonių nekelia. Imperijose diktatoriai įsirašo savuosius 90+ procentus ir valdo dešimtmečius. Renkame parlamentą. Galime keliauti, kur tik įsigeidę. Galime valdžią kritikuoti, jei tam turime noro ir laiko. Galime ieškoti teisybės teismuose, nors ir jiems negailime karčių žodžių. Galime skaityti viso pasaulio žiniasklaidą, išskyrus, suprantama, putininės imperijos.
Galime disponuoti savo turtu, kaip įsigeidę. Galime pirkti prekes iš viso pasaulio. Galime įsigyti atostogų būstą užsienyje, ir kai kurie skiria tam ne vieną milijoną, neretai įgytą miglotais būdais. Galime nesutikti su paties prezidento sprendimais, viešai jį barti, nesusilaukdami jokios sankcijos. Bemaž daugumos mano išvardintų teisių ir galimybių imperijų gyventojai neturi. Dažniausiai tai būna tik vargana imitacija žmogaus teisių ir verslo galimybių.
Ką parastume, jei vėpsotume ir neatgrasytume aršų kaimyną. Deja, kaimyną, nes tokio niekam nepalinkėsi. Prarastume teises, tikėtina – turtą ir verslą. Kiekvienas juk turime būstą, dažnas ir ne vieną, kai kurie įsigiję sodybas poilsiui ir t.t. Prarastume galimybę kalbėtis gimtąja kalba ir vograutume primesta. Tautinė kultūra būtų paminta ir vyrautų svetima. Garbinga šalies istorija būtų sudarkyta ir sumenkinta. Būtų išsityčiota iš istorinių simbolių.
Yra viena visuomenės grupė, kuri parastų gerokai daugiau, nei eilinis pilietis. Prarastų ne tik kuklų turtą, o gamyklas, fabrikus, įmones, prabangias vilas ir namus užsienyje. Netektų milijonų, gudriai suslėptų „ofšorų” bankuose. Baisiausia, kad akimirksniu pradingtų ypač vertinamas elito nario statusas. Šiandieną jis garantuoja mikliai atsiveriančias valdininkų duris ir galimybes giliai kišti ranką valstybės kišenėn. Visai tai turtingiausiųjų kasta prarastų visam laikui.
Tuomet gal protingasis elitas svariau prisidėtų prie saugumo šalies, o tuo pačiu ir elito turtų bei galimybių? Gal nebandytų savaisiais saliamoniškais patarimais versti dar labiau praskolinti šalį? Gal nesigvieštų dar smarkiau patrumpinti ir taip striuką socialinių paslaugų sermėgą? Gal įsiklausytų ne į savųjų kišeninių bankonomistų, o objektyviai mąstančių ekonomistų patarimus? Gal pats pasiūlytų verslui kurti solidarumo fondą, kuriam pervestų tik paskolinamas, o ne paaukojamas valstybei, lėšas? O gal tas elitas ir toliau liūliuosis paslaugių pataikūnų pasakėlėmis apie kažin kada ateisiančias paskolas ir kitas panacėjas? Berods, laikas turtingiausiems susiprasti, kad toliau ieškant būdo ant svetimos kupros joti, atėjūnai gali užlipti ant jų pačių sprando.
Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.
