„Vaizdelis”, tiesą sakant, nekoks. Jaunimas vis labiau perpranta politikų veidmainiškumą ir į rinkimus nebeina. Valdžią, tad ir aukščiausių pareigų politikus renka pagyvenę. Jiems tai ir šiokia tokia pramoga, ir bandymas įtikinti save, kad kažką gali įtakoti. Greičiau iliuzija, bet tiek to. Pasekmė kita – „toks tokį pažino ir su savimi pavadino”, todėl valdžion renkami vis vyresni politikai. Dažnas – garbaus amžiaus, nebeveiklus ir paveiktas sąstingio, bet adekvatus daugumos rinkėjų amžiui.
Daugelyje šalių prie vadžių stovi garbaus amžiaus veikėjai. Ne kažin kiek jėgų beturėdamas, galingiausiai pasaulio valstybei vadovavo senolis. Ir ne tik vadovavo, bet ir dar vienai kadencijai bandė būti išrinktas. Bendražygių perspėtas, kad sužlugdys reikalus visiems demokratams, pasitraukė nenoromis ir piktokai. Įtakingiausio politiko postą rinkėjai patikėjo kitam senjorui, vos vos žvalesniam. Pasekmes matom, o kas dar laukia ateityje?
Kaimyninėse Lietuvai valstybėse įsitvirtino diktatoriai. Suklastoję rinkimų rezultatus, du į aštuntą dešimtį įžengę seniai ir toliau generuoja marazmus. Iš valdžios rūmų juos išneš tik kojomis į priekį, patys nesitrauks nei už ką. Prisidirbę nešvarių darbelių ir apsčiai prisigrobę valstybės pinigų, pasitraukti negali. Nuteis ir dar, žiūrėk, pakabins kur nors ant šakos. Tad laikysis įsitvėrę valdžios, apsistatę masinio naikinimo ginklais ir apsivogusiais palaižūnais. Bėda tik, kad susidievinusiose diktatorių smegenyse greičiau gims iracionalūs, o ne pažangūs sprendimai.
Gilion krizėn įbridusi katalikų Bažnyčia, turbūt, vėl išsirinks vadovu kurį nors senioką. Vokiečiui pakako ryžto pasitraukti, supratus, kad kretantis senukas garbės milijardinei Bažnyčiai nedaro. Argentinietis laikysis iki paskutiniosios, juolab jam ne tiek jau daug ir liko. Vežiojamas vežimėlyje, nuolatinis ligoninių pacientas „vadovauja” milžiniškai religinei organizacijai. Nei vienas dvasininkas nesiryš jam pasakyti „Šventasis Tėvai, traukis gal?”, nes čia pat būtų ekskomunikuotas ir atskirtas nuo Bažnyčios. Lauksime kito senuko Šventajame soste, o Bažnyčios laukia prasti laikai.
Ne kažin ką geresni reikalai parlamentuose. Turime ir mes seime senjorių, kurios už nusišnekėjimą buvo išjuoktos ir pavytos laukan iš postų, bet vėl žirgliojo į parlamentą. Ir ką gi: išrinko, juk dažnas balsuojame ne už protą ir veiklumą, o prieš nemėgstamą politinę jėgą. Sumanūs politikieriai gudriai naudojasi mūsų užsispyrimu. Kita vertus, didelio skirtumo nėra, nes idėjinių politikų, einančių tarnauti valstybei, o ne savo kišenei, tėra vienetai. Būtent todėl ir neina jaunimas balsuoti, perpratęs suktų veikėjų užmačias.
Kokia perspektyva? Tiesą sakant, liūdna, nes senstelėjusios prezidentų ir kitų vadovų smegenys negeneruos progresyvių sprendimų. Juos vis labiau įtakos visokie „DižėJai, pertekę pasipūtimo ir besaikio turtų troškimo. Tokie veikėjai vertino ir vertins vienintelį privalumą – turtus, tad ir klausys ne tautos, o turtuolių bendruomenės. Turčių, o liaudies interesus gins tokie prezidentai, ne tik tautų, bet ir valstybių likimus perstumdydami pagal savuosius kėslus. Apie demokratijos perspektyvą neverta kalbėti: atrodo, kad laikas dar kartą pasiskaityti Orvelo „1984-uoius” ir laukti jų ateityje.
Ką galime priešpastatyti nevykusiai senolių valdžiai? Reikia tiek nedaug – įtempti smegenėles, ir atskirti gražbyliavimą nuo tiesos. Bet tam reikia minimalių pastangų. Ar pajėgsime?
Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.
