Pasaulio istorijoje būta daugybės imperijų, kai kurios buvo išsiskėtę net ne viename žemyne. Laikui bėgant ir modernėjant pasaulinei sandarai, imperijos išnyko, sunyko arba transformavosi į sandraugas ar panašias struktūras. Šiandieną tebėra išlikusi tik viena – milžiniška ir nusistekenusi – putininė Rusijos imperija. Daugiau nei septyniasdešimt metų Rusijos imperija buvo valdoma bolševikų, vėliau – komunistų, tad vadinosi sovietų sąjunga. Šią melo ir ydų persunktą imperiją pasikeisdami, o tikriau sakant – pastumdami nuo sosto ankstesnį vadeivą – vairavo sovietiniai veikėjai. Sumaniai surezgęs sąmokslą ir eliminavęs iš valdžios olimpo savo buvusį patroną Nikitą Chruščiovą, aštuoniolika metų (1964-1982) prie imperijos vairo kėpsojo Leonidas Brežnevas. Kas vyko šeštadalį pasaulio teritorijos užimančioje sovietų sąjungoje, Brežnevui galutinai sukriošus gyvenimo saulėlydyje, galima tik įsivaizduoti, pasiskaičius jo asmeninio gydytojo prisiminimus. Tokie pat nusenėliai pūzrai kompartijos Centrinio komiteto Politiniame biure it akies vyzdį saugojo sukriošėlį Brežnevą, kad pastarajam savanoriškai pasitraukus – tai jis bandė padaryti – iš sosto, naujasis imperijos vadukas neišvaikytų juos pačius. Beje, taip ir nutiko, prie sovietų sąjungos vairo stojus tauškaliui Michailui Gorbačiovui.
Pasakoja Michailas Kosarevas, kompartijos generalinio sekretoriaus pareigas ėjusio Leonido Brežnevo gydytojas 1975-1982 metais.
– Vitalijus Vorotnikovas pasakojo, kad 1982 m. jis kelis kartus telefonu kalbėjosi su Brežnevu. Jis buvo įspėtas kalbėti garsiai, trumpai (ne ilgiau kaip tris minutes) ir neužduoti labai sudėtingų klausimų, nes Leonidas Iljičius buvo pavargęs. Kodėl Vorotnikovui taip sakė?
– Todėl, kad jis paprasčiausiai nieko nebesuprato. Bet jis tikriausiai dar galėjo suprasti konkrečius dalykus. Taigi padėjėjai buvo teisūs.
– Ar jis buvo kaprizingas pacientas?
– Greičiau jis turėjo kažkokių nuoskaudų, nesupratingumo. Prisimenu, kaip jis man sakė: „Man reikia miegoti“. Aš parodžiau pirštu į dangų ir atsakiau: „Mes visi ten miegosime. Kai ateis terminas, miegosime, kiek norėsime”. Leonidas Iljičius šaukia savo žmonai: „Vika, Vika! Gydytojas mane laidoja!“ Aš jam paaiškinu: „Aš tavęs nelaidoju. Aš tik sakau, kad tau reikia daugiau judėti, daugiau fizinio krūvio, kad numestum svorio”.
– Ar jis buvo toks tingus?
– Tinginys. Senas žmogus, jis nenorėjo eiti į darbą. Turėjome jį įkalbėti pasisakyti vienur ar kitur.
– O kaip jo atsipalaidavimą vertino kolegos Politiniame biure?
– Jie viską suprato. Ir kam reikėdavo, Čiazovas (aukščiausių SSRS kompartijos funkcionierių vyriausiasis gydytojas) atvirai papasakodavo, apie ką kalbama. Jis papasakojo Andropovui, Ustinovui. Ir kiti viską suprato, bet tylėjo. Ką galėjo suprasti Kirilenka? Jis pats toks buvo. Jiems visiems reikėjo Brežnevo.
– Kada Brežnevas tapo sukriošėliu?
– Kai aš atėjau, jis jau buvo nusenęs. Mums tik pavyko jį šiek tiek sustiprinti. O sulaukęs 75 metų, Brežnevas visiškai suseno.
– Kaip pavyko palaikyti generalinio sekretoriaus formą, kad jis galėtų kalbėti kongresuose?
– Aš to nedariau. Reikėjo tik sumažinti raminamųjų vaistų dozę, kuri sukeldavo raumenų silpnumą ir turėjo įtakos dikcijai. Jis ne tiek sirgo, kiek buvo pernelyg atsipalaidavęs. Be abejo, jis sirgo kai kuriomis kraujagyslių ligomis, bet apskritai nebuvo pats ligočiausias Politinio biuro žmogus.
– Ar sunku buvo atpratinti Brežnevą nuo narkotinių tablečių?
– Žinoma, kad buvo. Jis visą laiką norėjo miegoti. Prisimenu savo pirmąją kelionę su juo į užsienį – į Lenkijos jungtinės darbo partijos suvažiavimą 1975 m. lapkritį. Pradėjome Brežnevą taip stebėti, kad jis nepiktnaudžiautų tabletėmis ir būtų patenkinamoje būklėje, kad Brežnevas net įrašė raudonu pieštuku žurnale pastabą budinčiam sargybiniui: „Jei Čiazovas ir Kosarevas ateis manęs pažadinti, panaudokite tarnybinį ginklą“. O kitą rytą juk teko vykti į suvažiavimą.
– Ar Brežnevas buvo narkomanas?
– Manau, galima taip sakyti. Juk jis negalėjo apsieiti be tablečių. Mums tik pavyko gerokai sumažinti dozę.
– Kokias migdomąsias tabletes jis vartojo?
– Ativaną, Radedormą, Eunoktiną, Sedukseną – buvo daugybė derinių.
– Ar Brežnevui kada nors pasakodavo anekdotus apie jį?
– Ne aš. Juos pasakojo Brežnevo žmona Viktorija, net deklamavo eilėraščius. Prisimenu, jis skutosi, o Viktorija Petrovna atėjo ir sako: „Vakar sesuo man iš Maskvos atvežė anekdotą“. Ir ji pradeda skaityti: „Degtinė kainuoja septynis ir aštuonis, mes vis tiek neatsisakysime gerti. Pasakyk Iljičiui – mes ir su dešimruble susitvarkysim. Jei bus dvidešimt penki, vėl eisim versti valdžią”. Žmona jam garsiai perskaitė, o jis jai atsakė: „Ką tu sakai, Vika? Aš tavęs negirdžiu.” Ji kreipiasi į mus ir paaiškina: „Taip būna visada – kai jis nenori girdėti, ima neprigirdėti“.
– Ar buvo koks nors būdas pratęsti Brežnevo gyvenimą?
– Jis turėjo palikti darbą – ir nieko daugiau. Juk, pavyzdžiui, Nikolajus Tichonovas po atsistatydinimo gyveno 12 metų.
Netenka stebėtis, kad aukščiausiame valdžios organe susibūrus nusenusiems pūzrams, sovietų imperija lėįtai, bet tvirtai ritosi griūties kryptimi. Paradoksalu, bet turėtume padėkoti tiems sukriošėliams, nesąmoningai artinusiems tautų kalėjimo neišvengiamą baigtį, prie kurios ir mes prisidėjome.
