Mokslininkų bendruomenė jau seniai diskutuoja, ar karalius Artūras tikrai egzistavo. Tačiau mokslininkams niekada nepavyko rasti istorinių jo egzistavimo įrodymų. Šio valdovo nėra vieninteliame išlikusiame literatūriniame šaltinyje apie saksų invaziją, kuriame keltų vienuolis Gildas aprašė tikrą mūšį prie Badono kalvos apie 500-uosius metus. Praėjus keleriems metams po Gildo veikalo pasirodo Velso istoriko Nenio raštai, kuriuose Artūras paminėtas pirmą kartą. Šiame šaltinyje yra dvylika mūšių, kuriuose neva dalyvavo legendinis karalius, sąrašas. Visi šie mūšiai, paimti iš velsiečių poezijos, vyko tokiose skirtingose vietose ir tokiu skirtingu laiku, kad juose negalėjo dalyvauti vienas žmogus.
Istorikai ir archeologai bandė surasti vietas, kuriose tariamai kovėsi Artūras, tačiau jokių mūšių pėdsakų ten nerasta. Tai daugelį paskatino manyti, kad net ir šiame ankstyvame etape didžioji dalis Artūro istorijos yra išgalvota. Nenijus aprašė, kaip Artūras Badono kalvų mūšyje viena ranka nukovė daugiau kaip devynis šimtus saksų, tačiau jokiam kariui istorijoje tai nepavyko, o grynai fiziniu požiūriu tai neįmanoma. Daug informacijos apie Artūrą yra iš 1136-aisiais parašytos Džefrio Monmuto knygos „Britanijos karalių istorija“. Būtent Džefris iš Monmuto supažindino su veikėjais, tapusiais pagrindiniais Artūro legendos personažais, įskaitant Gineverę – Artūro žmoną, burtininką Merliną ir burtininkę Morganą.
Tai taip pat pirmas kartas, kai knygoje minimas Ekskaliburas. Istorikai teigia, kad Džefris Artūrui priskyrė keleto realiai gyvenusių žmonių bruožus, įskaitant Magnusą Maksimą, romėnų karininką Britanijoje, kuris pradėjo puolimą prieš Galiją, Kasivelauną – karį, vadovavusį sukilimui prieš romėnus Britanijoje, ir Arvirargą, I m. e. a. britų karalių, kuris vėliau vedė „Didžiąją gražuolę“, galėjusią būti Gineverės prototipu. (Iliustracijoje – karalius Artūras kovoja su San Mišelio kalno milžinu, Ajono kronikos piešinys.)
