Iki 264 m. pr. m. e. Romos ir Kartaginos santykiai buvo palyginti taikūs. Buvo sudaryta sutartis, pagal kurią Kartagina įsipareigojo neturėti valdų Apeninų pusiasalyje, o Roma įsipareigojo neturėti valdų Sicilijoje. Per karą su graikų karvedžiu Pyrru Roma ir Kartagina netgi laikinai bendradarbiavo. Pirras įsiveržė į Kartaginos žemes, tačiau dėl to konflikto nekilo. Tačiau viskas pasikeitė, kai Sicilijoje netikėtai išsilaipino romėnų tribūnas Gajus Klaudijus ir iš Mesanos miesto išvijo kartaginiečių įgulą. Šis žingsnis buvo toks netikėtas, kad jį sunku paaiškinti vien karinėmis ambicijomis. Įvykis kelia klausimų: kam Romai reikėjo pradėti konfliktą, kuris grėsė susidūrimu su stipria galybe? Galbūt istorijoje būta atvejų, kai vadovai nusivildavo taika, tačiau Roma buvo respublika, kurioje sprendimus priimdavo senatoriai, įvertindami riziką. Net jei jie nesitikėjo ilgo karo, niekas nenumatė, kad jis užsitęs dvidešimt trejus metus, ir dar labiau paaštrins santykius, kai po dviejų dešimtmečių į Romą atvyks Hanibalas. Kad suprastume Pirmojo pūnų karo priežastis, turime peržvelgti prieš tai nutikusius įvykius.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
