Neabejotinai didžiausiu žmogumi Oirato istorijoje reikėtų pripažinti Zają Panditą Namkai Giatso. Jo veikla suvienijo Dzungarijos, Kukunoro ir Volgos oiratų chanatus. Skaitytojų dėmesiui siūlau nuostabią vienos Oirato šventovės istoriją. Per šešiasdešimt trejus savo gyvenimo metus, kupinus budizmo pažinimo, nušvitimo, taikos kūrimo ir religinės veiklos, Zaja Pandita išvertė iš tibetiečių kalbos į oiratų kalbą šimtą septyniasdešimt septynis pagrindinius religinius veikalus. Tai moksliniai ir religiniai traktatai, sutros ir filosofiniai veikalai, medicinos ir gramatikos traktatai. Didysis švietėjas, misionierius, filosofas, politikas, mokslininkas ir vertėjas mirė nuo paralyžiaus 1662 m. pakeliui į Tibetą.
Apie Zajos Panditos mirtį jo biografijoje, pavadintoje „Mėnulio šviesa“, kurią sudarė jo mokinys ir padėjėjas Ratnabchadra, rašoma: „1662 metų, vadinamų “Didėjančia dorybe”, vidurdienį, dvidešimt antrojo rudens mėnesio vidurio dieną, baigiant skaityti maldas idamoms (asmeninėms globojančioms dievybėms) ir pradedant skaityti maldas Dhcarmos gynėjams, (Zaja Pandita) ištirpdė savo kūno vaivorykštinę šviesą Dcharmakajos erdvėje, atskleisdamas išsivadavimo iš kančių dėsnį. Mongolų tikėjimo šviesa, kuri išsklaidė neišmanymo tamsą kaip saulė, apšviečianti Džambutvipą, nusidriekė už kalno!”.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
