1942 m. prabangaus buto Paryžiaus centre savininkė pabėgo nuo nacių, ir daugiau į jį nebegrįžo. Septynias dešimtis metų butas buvo užrakintas (nuomos mokestis tebebuvo mokamas), kol pasimirė buto šeimininkė, sulaukusi devyniasdešimt vienerių metų, ir nepalikusi įpėdinių. Ekspertai, pirmą kartą atvėrę buto duris, kad įvertintų palikimą, buvo šokiruoti to, ką pamatė. Iš tiesų, butas priminė vaiduoklių būstą arba Miegančiosios gražuolės pilį. O iš „Gražiosios epochos” išlikę antikvariniai daiktai ir nežinomas Džiovanio Boldinio paveikslas tiesiog stulbino .„Bute tvyrojo specifinis antikvarinių dulkių kvapas“, – pasakoja Olivjė, pirmasis žmogus, įėjęs į antikvariato pilną butą, kuriame buvo gausu XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios daiktų. Antikvariniai baldai, medinės lubos, malkomis kūrenamas židinys, akmeninė kriauklė virtuvėje, stručio iškamša, tualetinis staliukas ir antikvariniai žaislai – visa tai buvo padengta storu dulkių sluoksniu.
Buvo neįmanoma patikėti, kad butas, už kurio nuomą sąžiningai mokėta septyniasdešimt metų, galėjo būti negyvenamas ir išliko toks pat, koks buvo paliktas 1942 metais akivaizdžiai skubotai. Kodėl šeimininkė niekada nesilankė apleistame bute? Ar su juo buvo susijusi kokia nors tragiška istorija, kuri neleido jai sugrįžti? Galbūt kažkokie tragiški įvykiai privertė moterį palikti namą, tačiau vaikystės prisiminimai neleido jo parduoti? Deja, to niekas niekada nesužinos. Tai visiems laikams liks paslaptis, paslaptis, verta gero rašytojo romano.
Tačiau didžiausia staigmena vertintojo laukė viename iš kambarių, kur jis rado moters portretą visu ūgiu – nepaprasto grožio ir nepakartojamo stiliaus teptuku, kuriame akimirksniu atpažino Džiovanį Boldinį – didįjį italų impresionistą. Tačiau autorystę dar reikėjo įrodyti, paveikslas dar niekur nebuvo eksponuotas ir apie jo egzistavimą nežinojo net specialistai. Jokio paminėjimo knygose: ar tai įmanoma?.. Tačiau vėliau bute buvo rasta Boldinio vizitinė kortelė, ant kurios jo ranka buvo užrašytas trumpas meilės laiškelis. Ryšys buvo akivaizdus – beliko tik rasti kitus įrodymus, ir tai buvo rasta.
Portrete pavaizduota moteris yra Marta de Florija, ji buvo dailininko mūza, garsi aktorė, kurią garbino daugelis garsių to meto žmonių. Bute buvo krūva kruopščiai kaspinu perrištų laiškų, laiškų iš Martės gerbėjų, tarp jų ir tuometinio Prancūzijos ministro pirmininko Žoržo Klemenso ir paties Boldinio. Galiausiai Boldinio našlės dienoraščiuose buvo rastas paminėjimas apie paveikslą, o pagal jos užrašus jis buvo nutapytas 1898 m., kai de Florijai buvo dvidešimt ketveri metai.
1942 m. iš Paryžiaus pabėgusi mergina pasirodė esanti portrete pavaizduotos moters anūkė. Gaila, kad šis butas neprieinamas lankytojams, būtų geniali idėja neparduoti šio paveikslo, nieko bute neliesti ir paversti jį „Gražiosios epochos” muziejumi. Tačiau 2010 m. butas buvo atidarytas, paveikslas pateko į aukcioną, pradinė kaina buvo 300 tūkstančių eurų, ji buvo kelis kartus didinama, kol pasiekė 2,1 mln. eurų. Nuostabi istorija…
