1643 m. gegužės 19 d. Oise upės slėnyje, netoli Rokrua miesto, įvyko epochinis mūšis. Iš tikrųjų šis mūšis reiškė Ispanijos tercijos, iki tol atrodžiusios neprilygstamos ir nenugalimos, pabaigą. Pati pergalė prieš Ispaniją prancūzams davė nedaug, bet karo menui buvo reikšminga. Prasidėjo linijinių įtvirtinimų era. Tercijos, apraizgytos smaigaliais ir pilnai sukomplektuotos arkebuzyrų, mažai pažeidžiamos išorės atakų. Tačiau tokio darinio kampai negalėjo pasigirti dideliu saugumu. Be to, tercija yra geras taikinys artilerijai. Ir nors nėra visiškai netekusi manevravimo galimybių, vis dėlto gana inertiška ir lėta. Tačiau linijinis batalionų formavimas suteikia didesnes persitvarkymo galimybes net tiesiogiai mūšyje, ką šiame mūšyje sėkmingai ir pademonstravo Prancūzija.
Piešistorija yra paprasta. 1635 m. gegužę įsitraukusi į Trisdešimties metų karą, Prancūzija tikėjosi rimtai palaužti Ispaniją, kuri turėjo kovoti dviem frontais – ji ir Olandija taip pat buvo susipykusios nuo 1621 m. Tačiau teorija dažnai prieštarauja praktikai. Ir visa ši prancūzų iniciatyva vos nesibaigė Paryžiaus užėmimu. Tai baigėsi išsekimo karu. Ispanija dažnai laimėdavo atskirus mūšius, tačiau dėl išteklių, logistikos ir sumanios strategijos Prancūzija pamažu ėmė viršų. O tai Ispaniją baisiai erzino. Ypač ten, kur imperijai buvo smogta iš dviejų pusių – Ispanijos Nyderlanduose.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
