Šiuolaikinis mokslas yra labai konservatyvus reiškinys. Tai iš dalies lemia mokslininkų darbo ypatumai; visa mokslinio metodo idėja suponuoja pakartotinį naujos idėjos patikrinimą ir eksperimentų pakartojamumo galimybę, o tai, mažų mažiausiai, užima daug laiko. Kita vertus, mokslo konservatyvumą lemia grynai „įvaizdžio“ tikslai: niekas nenorėtų pasiūlyti pasauliui nepakankamai gerai patikrintos hipotezės, kad paskui viešai pripažintų jos klaidingumo faktą. Todėl bet kokia mokslinė idėja visada kelis mėnesius ar metus apdorojama, kol įgyja „oficialios mokslininkų nuomonės“ statusą. Mokslo pasaulis kukliai tyli apie klausimus, kurių sprendimas artimiausiu metu neįmanomas. Vienas iš tokių klausimų – daugybė archeologinių radinių, kurie netelpa į esamą pasaulio vaizdą. Tačiau mokslinis požiūris reiškia, kad problema turi būti išspręsta, o neigiamas rezultatas taip pat yra rezultatas. XX a. viduryje tokiems radiniams, kurie niekaip netelpa nei į istorinę epochą, nei į kokius nors procesus, apibūdinti buvo sukurtas terminas „nereikšmingas artefaktas“. Kai mokslas susiduria su tokiais radiniais, galimi tik keturi rezultatai.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
