Jei su senovės Graikijos dangiškaisiais gyventojais viskas daugiau ar mažiau aišku, to paties negalima pasakyti apie senovės germanų ir skandinavų genčių dievus. Į daugelį kalbų išverstoje „Nibelungų giesmėje“ poetine forma pasakojama ne tik apie dievus, bet ir apie požemio bei žemės dvasias, piktus nykštukus, karalius ir princeses, pasakų herojus, tokius kaip graikų Dzeusas, taip pat apie žmones ir miestus, kurie iš tikrųjų egzistavo. Ir visa tai sumaišyta su tokia grožine literatūra, kurios galėtų pavydėti patys genialiausi rašytojai. Sprendžiant iš „Nibelungų giesmės“ aprašymo, nuostabųjį lobį keturias dienas ir keturias naktis gabeno dvylika pakrautų vežimų, o per dieną kiekvienas vagonas įveikdavo mažiausiai tris reisus. Į juos buvo kraunami ne tik aukso mantijos, apyrankės, karoliai, įskaitant brangakmenius, bet ir stebuklingas nibelungų žiedas, kuris kas devynerius metus grąžindavo visą turtą, jei šis būdavo išeikvotas.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
