Senovės žmonės žmogaus aukojimuose matė gilų magišką prasmę. Actekai Saulės garbei aukojo dar plakančią, krauju pulsuojančią, dar gyvą žmogaus širdį. Jie tikėjo, kad Saulė paima šį gyvenimą sau – tampa jaunesnė, stipresnė ir, pasisotinusi šviežiu krauju, gali šviesti amžinai. Pirminė gladiatorių kovų Senovės Romoje prasmė kažkuo panaši: kruvinos vergų kovos buvo rengiamos kokio nors įtakingo romėno laidotuvėse. Buvo manoma, kad mirusysis bus labai patenkintas, jei jo garbei bus pralietas kraujas. Ne tik patenkintas – nežinomose ir tamsiose pomirtinio pasaulio labirintuose miręs senatorius ar tribūnas, dėka kruvinų aukų, jausis kaip namuose.
Pustrečio šimtmečio – nuo III a. pr. m. e. vidurio iki mūsų eros – gladiatorių kovas buvo galima pamatyti tik laidotuvėse, jei mirusiojo giminaičiai turėjo pinigų surengti kraujo praliejimą plebėjų linksmybėms. Bet vėliau, vėlyvosios Romos respublikos laikais, situacija pasikeitė. Kai kurie konsulo posto siekiantys kandidatai nusprendė išbandyti gladiatorių kovas kaip rinkimų technologiją. Ir tai pavyko: žmonės plūdo į kovas, surengtas garbei kokios nors svarbios datos, kaip šiandien futbolo gerbėjai skuba į Madrido „Real“ ir „Barcelona“ rungtynes. Pabaigą politinių technologijų klestėjimui bandė padaryti Ciceronas. Būdamas konsulu, jis pasiūlė dekretą, draudžiantį kandidatams į politines postus rengti kovas dvejus metus iki numatomo paskyrimo į svarbias pareigas. Senatas pasiūlymą patvirtino, bet kaip naujas įstatymas buvo iš tiesų vykdomas, mes iki galo nežinome.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
