Dažnam mūsų buvo nesuvokiama protu, kad įsibėgėjusiame XXI amžiuje koks nors nupušėlis susigalvotų pradėti milžinišką karą Europoje. Tačiau geresnę atmintį turintys ir prisimenantys ne tik putininės, bet ir sovietinės imperijų tikrovę, netruks įžvelgti aiškias sąsajas militarizmo apraiškose. Kad ir šis „šaltojo karo” – ideologinės konfrontacijos tarp SSRS ir civilizuoto pasaulio demokratijų – laikų plakatas, vaizduojantis, kaip „amerkietiškoji politika” pasireiškia šalies viduje ir užsienyje. Matome tikslų putininės imperijos vaizdą: susidorojimas su kitaminčiais piliečiais ir žudikiškas karas Ukrainoje. Tiesą sako liaudies išmintis: „kuo pats kvep, tuo kitą tep”. Tiesa, sovietinė imperija savus piliečius pūdė kalėjimuose ir uždaro tipo psichiatrinėse, jei šie drįsdavo ką nors leptelti prieš režimą, o brutalų žiaurumą rodė karo Afganistane metu. Matyt, militarizmas, laisvo žodžio smaugimas, kolonializmas yra būdingi visoms imperijoms, nepriklausomai nuo jų egzistavimo laikų – ar dabar, ar prieš tūkstančius metų.
Visgi, putininė imperija karo Ukrainoje metu smarkiai „sėdo į balą”, nes ne tik nepajėgė parklupdyti išdidžios ir laisvamanės ukrainiečių tautos, bet katastrofiškai apsigėdino ir patyrė aibę nesėkmių. Jas ir bandysiu pavardinti. Užgrobusi bemaž penktadalį ukrainietiškų žemių, putino klika gavo karo nualintas įmones, miestus, gyvenvietes. Jų atstatymui pinigų reikia aibės, o jų trūksta pačios imperijos tvarkymuisi, tad keliai joje nudrengti, pasipylė nugyventos komunalinės infrastruktūros avarijos, pensijos ubagiškai menkos, socialinės paslaugos traukiasi ir merdėja.
Supratusios agresyvios kaimynės keliamą pavojų, suskubo stoti po NATO skėčiu Suomija ir Švedija, tad putininei imperijai atsivėrė dar viena skylė karyboje – teks didinti karinį kontingentą prie sienos su Suomija, o tam ne itin daug resursų turima. Tenka perkelinėti dalinius iš Tolimųjų Rytų, paliekant sieną su Japonija „pliką nuogą”. Iš sovietmečio paveldėtas karinis kompleksas dirba kiaurą parą, bandydamas aprūpinti šaudmenimis ir kovos mašinomis frontą Ukrainoje, tačiau susidėvėjusi sovietinė įranga ima stoti, o jos taisymui nebėra detalių ir komponentų.
Bemaž 40% pramonės sudarantis karinis kompleksas dar kažin kaip sukasi, tačiau likusi pramonė ima merdėti ištisomis ūkio šakomis, nes trūksta tiek darbuotojų, tiek finansų. Įmonės įsiskolinusios viena kitai, o gauti-imti kreditus esant bemaž 25% palūkanoms neišgali. Ties bankroto riba balansuoja anglių gavyba, metalurgijos pramonė, medienos gamintojai, tragiškai stokojama energetikos ir pramonės objektams būtinų atsarginių dalių, anksčiau importuotų iš užsienio. Nemažą žalą ūkiui daro ukrainiečių dronų smūgiai, taikliai ir nuosekliai stabdantys karui dirbančias ir energetikos įmones.
Nevaldoma siautėja infliacija, ekonomikoje įsismarkauja negrįžtami ūkio sąstingio procesai, galintys netrukus virsti ne tik recesija, bet viso ūkio griūtimi. Nepelningais tampa dujų ir naftos gavybos verslai, nesugebantys sukonkuruoti su išteklių eksportuotojais kitose šalyse. Naftos kainai artėjant prie jos gavybos kaštų ribos, putininei imperijai gali greitai būti nupjauta paskutinė ją dar tebemaitinanti „bambagyslė” – naftos eksportas, kuriuo džiaugiasi nebent Kinija ir Indija. Tačiau ir Kinija masiškai pereina prie atsinaujinančių energijos šaltinių, nes jos megalopoliai dūsta nuo deginamų anglių dūmų ir automobilių išmetamųjų dujų. Tad pagrindinis rusiškos naftos pirkėjas netruks atsukti putininei imperijai nugarą.
Sukdamasis nepaliaujamai, rusiškasis karinis kompleksas pasiekė savo galimybių ribą, tad karan Ukrainoje rieda persenusi ir vos „gyva” karinė technika. Apie jokį proveržį karinių technologijų srityje nėra nei kalbos, nes keliasdešimt metų putininė klika kryptingai žlugdė mokslą ir bet kokią pažangą neveiklumu, vagiliavimu, nemokšiškumu. Šiandienė rusija nepajėgi apsirūpinti elementariais buitiniais prietaisais, nekalbant apie aviaciją, tad milžiniškoje imperijoje ima trikti susisiekimas lėktuvais, o skrydžiams naudojami senai nebesaugūs lėktuvai. Techninei priežiūrai būtinų dalių bei agregatų trūkumas tragiškai juntamas ne tik aviacijoje, bet ir visose ūkio srityse, nes pati apsirūpinti technika rusija nepajėgi. Jei ir gaminama kas, tai ne pirmos kokybės kiniškų dalių dėka.
Nors problemų ir bėdų gausybė, bet režimas laikosi dėka brutaliausių represijų, menkiausio tiesos žodžio gniaužimo, valdžioje įsitvirtinusios vagių, melagių ir kyšininkų grupuotės, savaisiais statytiniais persmelkusių visas valdymo ir gyvenimo sritis. Viltis, kad imperija suirs ar persimainys pažangių rusų pagalba, vargu ar verta. Nesugriūva nei Šiaurės Korėjos, nei Irano, nei Venesuelos režimai. Skurdžiai gyvenanti liaudis mažai domina valdžios olimpan prasibrovusias grupuotes, uoliai puoselėjančias šalių turtus engiančias oligarchų šutves. Berods, tokia ir putininės imperijos perspektyva.
