Žinios apie dezertyravimą iš sovietų armijos Antro pasaulinio karo metais sovietijoje buvo ilgą laiką kruopščiai nutylimos. Sovietiniais laikais tai buvo neliečiama tema. Tačiau gorbačiovinės „perestroikos” („pertvarkos”, rus.) pradžioje ėmė atsiskleisti anksčiau neprieinami faktai, padėję išsiaiškinti padėtį ginkluotųjų pajėgų gretose karo metais. Būtina paminėti, kad tuo metu dezertyravimas buvo vienas iš sunkiausių nusikaltimų. Už jį Baudžiamojo kodekso 193 straipsnyje buvo numatyta aukščiausia bausmė – mirtis. Vis dėlto net tai ne visada buvo kliūtis pažeisti įstatymą.
Vien iki 1941 m. pabaigos sovietinės represinės struktūros NKVD (Liaudies vidaus reikalų komisariato) smogikai sulaikė daugiau nei septynis šimtus tūkstančių dezertyrų ir apie septyniasdešimt tūkstančių vengusiųjų šaukimo į armiją. Pirmasis dezertyravimo atvejis buvo užregistruotas praėjus vos savaitei po karo pradžios Orenburgo geležinkelio linijoje. Frontan vežamas šauktinis iššoko iš visu greičiu lekiančio traukinio, nebodamas grėsmės sunkiai susižaloti.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
