(Tęsinys, pirmąją dalį skaitykite čia). Būta ir kitų kultūrinio gyvenimo įtakos formų. Pavyzdžiui – žurnalas „Nemunas“. žurnalui buvo būdingi fotografijos su aktais, gana moderni poezija ir net tam tikri socrealizmo kritikos požymiai (V. Kubiliaus straipsnis „Talento mįslės“). Alternatyvios estetinės normos kūrė tam tikrą simbolinę bendruomenę, kurioje jaunimas įgijo žodyną kalbėti apie konformizmą ir laisvę.
Viena iš pasipriešinimo formų taip pat buvo ir teatras. Pavyzdžiui, Edgaras Klivis straipsnyje „Modris Tenisonas ir nonkonformizmas Lietuvos teatre“ aptarė, kaip Rygoje gimusio M. Tenisono trupės spektakliai performansus kėlė į Kauno pilį, senamiesčio gatves ir Ąžuolyną, taip paversdama miestą gyvu teatrinių aktų žemėlapiu, publika buvo mokoma „perskaityti“ nebylias socialinės kritikos metaforas, kurios vėliau taip pat stichiškai įsiveržė laisvės šūkiais.
Minėti hipiai, roko grupės, išnaudodami tam tikrus tinklaveikos privalumus, skaitė tuos pačius „Nemuno“ žurnalus, dalijosi plokštelėmis, vakarėliuose aptardavo represijas, klausėsi „Amerikos balso“, “Liuksemburgo radijo” ar „Laisvės radijo“ laidų. Remiantis Vašingtono universiteto istorijos daktarės Amandos Jeanne Swain disertacija, XX a. 7 dešimtmetyje veikę keli neformalūs jaunimo rateliai mobilizavosi ir 1972-ųjų metų laidotuvių procesijoje. Tuo tarpu po Kalantinių iš pareigų atleisti „Nemuno“ redaktoriai ir uždaryta Tenisono trupė patvirtina, kad režimas kultūrinę erdvę laikė protesto katalizatoriumi.
Svarbus aspektas Kalantinių įvykių kontekste – laisvės žodžio kaina: kuo rizikavo šie drąsūs, savo pozicijos išreikšti nepabijoję žmonės? Kokių represijų prieš juos ėmėsi sovietinis režimas? Remiantis oficialiais duomenimis, iš sulaikytųjų 33 buvo patraukti administracinėn atsakomybėn, aštuoni – baudžiamojon. Po beveik pusmečio nuo gegužės įvykių buvo paskelbti teismo nuosprendžiai: V. Kaladė, A. Kačinskas, J. Prapuolenaitis ir J. Macijauskas buvo nuteisti trejiems metams laisvės atėmimo, K. Grinkevičius ir V. Žmuida – dvejiems, R. Baužys – pusantrų, V. Urbonavičiūtė vieneriems metams pataisos darbų, išskaitant iš uždarbio 20 proc. valstybės naudai. Tiesa, siekiant užglaistyti didesnius įvykių atgarsius, kaltinamieji toli gražu nebuvo baudžiami už antivalstybinę agitaciją ar kitus panašaus, politinio atspalvio sovietinėje teisėje numatytus pažeidimus, o už tokius nusikaltimus kaip chuliganizmas, viešosios tvarkos pažeidimai, valstybinio turto gadinimas. Vis dėlto tam, kad tiksliau atsakyti į iškeltus klausimus, neužtektų vien apžvelgti parodomąjį aštuonių išrinktų „didžiausių kaltininkų“ teismo procesą – būtina matyti platesnį kontekstą.
Šio paveikslo sudėtinės dalys buvo nuolatinė baimė būti išstumtam iš viešojo gyvenimo, aukštojo išsilavinimo, karjeros perspektyvų negavimas ar praradimas, o šiais faktoriais bandė manipuliuoti ir savo ideologijai, asmeninių privilegijų, statuso išlaikymui tinkamą pasakojimą siekianti konstruoti sovietinė valdžia (visų pirma, vietinė partinė nomenklatūra, nes šiai buvo itin svarbu Maskvai perteikti kiek įmanoma mažiau politinį įvykių pobūdį, taip sumenkinant ir diskredituojant juos kaip tiesiog chuliganišką, veltėdišką jaunimo elgesį, o platesnėje, geopolitinėje plotmėje įvykių neeskalavimas buvo svarbus R. Niksono vizito ir siekio „atšildyti“ JAV-SSRS santykius kontekste). Be to, visa tai toli gražu veikė ne vien pačius aktyviausius demonstracijų dalyvius, bet ir jų aplinkas, netgi ir esančius kituose miestuose. Pora iliustratyvių pavyzdžių – R. Kalantos mokyklos auklėtojas buvo priverstas parašyti „reikalingą“ savo mokinio charakteristiką, nes bijojo netekti darbo ir dėl savo mažų vaikų ateities, o po kelių dienų nuo neramumų, 1972 m. gegužės 21 d. ant Virbalio vidurinės mokyklos stogo pritvirtinę plakatą „Laisvę Lietuvai“ jaunuoliai buvo nuteisti trejiems metams.
Nepaisant šios okupacinio režimo sukurtos baimės atmosferos, „Kauno pavasario“ įvykių atgarsiai netruko pasklisti. Kaip sklido žinia apie Kalantines į kitus Lietuvos miestus ir, galiausiai – į kitą Geležinės uždangos pusę griežtame sovietinio režimo informacijos kontrolės fone?
Anot Nerijaus Gudaičio 1972 m. gegužės 20 d. Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Kybartuose, Virbalyje, tuometiniame Kapsuke (dab. Marijampolė), Kėdainiuose, Ukmergėje buvo išplatinti antisovietinio, neva nacionalistinio pobūdžio atsišaukimai: “Šalin sovietus – laisvę Lietuvai!”, “Tegyvuoja laisva Lietuva” ir kiti. Atsišaukimuose buvo kviečiama kovoti prieš lietuvių tautos rusifikaciją, asimiliaciją, raginama pasekti Kauno jaunimo pavyzdžiu ir išeiti į gatves, solidarizuotis su protestuojančiais. Vėliau pati KGB pripažins, kad akcesai Laikinojoje sostinėje tapo savotišku katalizatoriumi, paskatinusiu išreikšti savo politines nuostatas daugelį žmonių visoje Lietuvoje. Kita vertus, režimas pasitelkė ir platų propagandinės mašinos ginklų arsenalą – per “politinį auklėjimą” darbo kolektyvuose, gamyklose, taip pat formuojant sovietiniam režimui palankius naratyvus per spaudą, televiziją ir kitas informacines priemones, buvo netgi atkreipiamas dėmesys ir į tokias iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas detales, kaip Lietuvos trispalvės spalvomis apsirengusios į mokyklą atėjusios mokinės.
Kalantinių atgarsių Lietuvoje skambesį gana iliustratyviai atspindi skaičiai – 1972 metais atsišaukimų skaičius buvo 3 kartus didesnis nei iki tol (KGB surado apie 600 antisovietinių atsišaukimų). Simboliška ir tai, kad remiantis kai kuriais KGB išsiaiškintais vieno eilėraščio nuorašais birželio pabaigoje – liepos pradžioje, laisvės žodis šiuo pavidalu sklido dar nuo pat gegužės 19-tosios dienos, kai pirmą kartą pasklido lūpomis Kaune vykusiose demonstracijose, o vėliau buvo platinamas Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Rokiškyje, Pasvalyje ir kituose miestuose. Šių eilėraščių, atsišaukimų nuorašų buvo randama įvairiuose Lietuvos kampeliuose dar ne vienerius metus – 1973 m. Molėtų rajone, 1974 m. gegužės 14 d. susideginimui pažymėti Vilniuje ant telefonų būdelių, sienų buvo išklijuoti atsišaukimai “Lietuvos jaunime”, skelbiantys apie Lietuvos rusifikacijos pavojų bei būtinybę išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos, panašaus pobūdžio atsišaukimų buvo galima rasti ir Panevėžyje 1975 m. Taigi, visa tai atspindėjo tam tikrą Kalantinių poveikio inerciją, besitęsusią dar ne vienerius metus.
Ši stichiškai Kauno centrines gatves užtvindžiusi laisvės siekio upė buvo tokia stipri, kad, nepaisant represinių gniaužtų ir siekio kontroliuoti informacinę erdvę, žinia apie tūkstantines demonstracijas, nors ir neretai ribota bei deformuota, neužilgo pasiekė ir Vakarus. Anot Ramojaus Kraujelio, pirmoji informacija apie įvykius Kaune Vakarus pasiekė maždaug gegužės 20 d. Vienas iš pagrindinių informacinių kanalų Vakaruose buvo Maskvos disidentai. Daugiausiai straipsnių buvo išspausdinta gegužės 22 d. – “The Washington Post” šią dieną skelbė apie „sovietų malšinamas rimtas riaušes Lietuvoje“, o „Los Angeles Times“ publikavo straipsnį didžiule antrašte: „Rusai malšina riaušes, šimtai suimtųjų Lietuvoje“. Panašios skambios antraštės atsirado ir Kanados (Toronto dienraštyje „Globe and Mail“), Jungtinės Karalystės (Londono dienraštyje „The Times“), Italijos (Romos dienraštyje „Il Messapero“), Meksikos (dienraštyje „El Universal“) spaudos puslapiuose. Pirmosiomis savaitėmis po demonstracijų žinios apie įvykius Kaune buvo labai kuklios – pvz., Vakarų Vokietijos savaitraštyje „Der Spiegel“ su klaidomis užrašyti netgi Romo Kalantos vardas ir pavardė – „Roman Talanta“.
Apybraižos autorius yra Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyriaus muziejininkas. Publikacijos pradžioje – Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto archyvo fondų nuotrauka. F.1 Ap.1-9 B.2863-453 L.3. Fotogr. P. Maletos. Publikacijos pabaigoje – Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto archyvo fondų nuotrauka. F.1 Ap.1-9 B.2863-453 L.1. (fotodokumentų skaitmenines kopijas saugo Lietuvos centrinį valstybės archyvas). Apybraižos tęsinys – netrukus.
