(Tęsinys, pirmas dalis skaitykite čia ir čia.) Apibendrinant, informacija apie Kalantines buvo publikuota įvairiuose didesniuose ar mažesniuose Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vakarų Vokietijos, Šveicarijos, Italijos, Švedijos spaudos leidiniuose, o taip pat pasiekė ir kitus kontinentus – be jau minėtų Šiaurės Amerikos valstybių žinia iš Laisvės alėjos atskriejo iki Pietų Amerikos bei Australijos pakrančių. Vien Italijoje Elta-Press 1972 m. liepos mėnesio pradžioje surinko apie 250 laikraščių iškarpų iš įvykių Lietuvoje 1972-aisiais. Simboliška, kad 2002 m., minint Kalantinių trisdešimtmetį, Italijos Parlamentinės ryšių su Baltijos šalimis grupės delegacijos vadovas Riccardo Migliori perdavė italų surinktos spaudos apie 1972-ųjų įvykius spaudos rinkinį Kauno apskrities archyvui.
Aptarus sklaidos anapus Geležinės uždangos formas, verta bent trumpai apžvelgti ir turinį. Pagrindinės žinutės ir vaizdiniai, kurie atsispindėjo įvairių pasaulio kampelių spaudoje buvo šie: aktyvus įvairių socialinių grupių (ne vien inteligentiškas, studijuojantis, bet ir darbininkų) jaunimo įsitraukimas į demonstracijas, Lietuvos religingumo akcentai ir stipri religinė motyvacija (tai ypač pabrėžta italų spaudoje), tautinio konteksto ir antirusiškos, antikomunistinės retorikos pabrėžimas. Rašant apie įvykius Lietuvoje buvo taip pat matomos tam tikros nacionalinės problemos SSRS, užsimenama apie nacionalistinių tendencijų atgimimo užuomazgas Sovietų Sąjungoje – pvz., „New York Times Magazine“ rugsėjo 9 d. straipsnyje samprotavo, kad „kas vyksta Lietuvoje […] labai atidžiai seka Ukrainos ir Centrinės Azijos respublikos, turinčios žymiai daugiau gyventojų“. Kita vertus, ypač amerikiečių spaudoje būdavo neretai pabrėžiamas ir minėtas geopolitinių pokyčių XX a. 8 deš. pradžioje faktorius – įtampos mažinimo (detente) politikos JAV ir SSRS siekis, R. Niksono vizitas į Maskvą 1972 m. gegužės 22 d.
Kalantinių atgarsiai pasiekė ir lietuvių išeiviją. Išeivių gautos informacijos vertinimas yra pakankamai problemiškas. Viena vertus, išeivijos atstovams, esant kitoje Geležinės uždangos pusėje, demokratinio pasaulio sąlygomis, atsivėrė kitos, gerokai laisvesnės galimybės rašyti, diskutuoti apie įvykius nei represinėje SSRS, tad nenuostabu, kad vos gavus pirmąsias žinias apie gegužės įvykius, pradėta entuziastingai reikšti palaikymą demonstracijų dalyviams.
Kita vertus, vėlgi buvo susidurta su informacijos trūkumo, sklaidos, ryšio su sovietų okupuotoje Lietuvoje gyvenančiaisiais problema (tai iliustravo tarp išeivių iš pradžių naudota iškraipytai išgirsta Talanto pavardė). Juolab nereikėtų pamiršti ir nacionalistinei, antisovietinei ir antikomunistinei lietuvių išeivijos pozicijai oponuojančios retorikos sovietams palankios vadinamosios “progresyviosios” žiniasklaidos, kaip “Laisvė”, “Vilnis” ar “Liaudies balsas” – jos leidžiamu turiniu Kalantinių tematika buvo patenkintas netgi pats Antanas Sniečkus, kuris džiaugėsi, kad “propagandinis burbulas sprogo”, padėkojo “pažangiai” JAV ir Kanados spaudai, “pažangiems” užsienio lietuviams. Nepaisant šių problemų, Kalantinių atgarsiai padėjo bent iš dalies dėl bendro, kilnesnio laisvės tikslo suvienyti ne vieną dešimtmetį išeivijoje gana susiskaldžiusias skirtingas judėjimų grupes – į gatves išėjo Čikagos, Niujorko, Klivlendo, Los Andželo lietuviai, panašios demonstracijos buvo rengiamos Kanadoje, Pietų Amerikoje, Australijoje.
Kalantinės mums primena žodžio „Laisvė“ galią. Šio žodžio atmintį sovietų represinės struktūros siekė įvairiausiomis priemonėmis ištrinti, užslopinti, formuoti ideologijai palankius naratyvus, deformuojant realią situaciją, visuomenės nuotaikas, propagandinėmis žinutėmis uzurpuojant viešąją informacinę erdvę. Toji okupacinė patirtis primena Hannah‘os Arendt aprašytą totalitarizmo „tikrovės perdirbimo“ praktiką, kai valstybinė propaganda perrašo praeitį tam, kad kontroliuotų dabartį, kas itin aktualu ir šiandien, kai informaciniai karai persikėlė ir į virtualią, skaitmeninę erdvę.
Šiemet, minėdami 35-tąsias Lietuvos nepriklausomybės atgavimo metines, galime kiek primiršti būseną, ką reiškia daugiau nei 30 metų būti okupuotam ir supančiotam nelaisvės, represijų, visų pirma, mentalinėmis grandinėmis. Būtent tokioje padėtyje Lietuva buvo tą 1972-ųjų gegužę ir Laisvės alėjoje skambėję šūkiai „Laisvę Lietuvai“ išliko atmintyje, nepaisant okupacinio režimo struktūrų bandymų ją užgniaužti.
Bendrai XX a. Lietuva įvairiomis sąlygomis turėjo ne vieną „laisvės kartą“ – įtvirtinusią valstybę Nepriklausomybės kovose ginklu ir diplomatiniuose kabinetuose 1917–1923 metais, kūrusią ir ženkliai pakeitusią šalį per Vasario 16-osios Lietuvos dvidešimtmetį, už laisvės idėją beveik dešimtmetį organizuotai kovojusius Lietuvos miškuose, prigesus partizanų laužams stichiškai iškilusius Kalantinių laisvės liepsnose, disidentinę kovos formą pasirinkusius Katalikų bažnyčios ar Lietuvos laisvės lygos frontuose, galiausiai – tuos, kurie uždainavo jau gerokai masiškesniuose Sąjūdžio mitinguose bei stojo prieš tankus kruvinąjį 1991-ųjų sausį. Ši nenutrūkstama žmonių grandinė simbolizavo laisvės kovų tęstinumo idėją. Galime teigti, kad XX a. paskutinis ir XXI a. pirmieji du dešimtmečiai Lietuvai suteikė brangų laiko atokvėpį susivokti ir iš naujo įvertinti laisvės ir kovų už šią vertybę svarbą.
Apybraižos autorius yra Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyriaus muziejininkas. Publikacijos pradžioje – Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto archyve esanti nuotrauka (F.1 Ap.1-9 B.2863-453 L.1).
