Šiandien, kai abejojančių kariuomenės reikalingumu beveik nėra (tiesa, pastaraisiais metais diskusijos dėl kariuomenės reikalingumo bent viešojoje erdvėje suaktyvėjo), sunku įsivaizduoti, kad tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, užtikrinti nors minimalų jos saugumą ir sukurti Lietuvos krašto apsaugos sistemą nebuvo paprasta. Kariuomenės, kaip vieno iš svarbiausių valstybingumo požymių, kūrimui priešinosi Sovietų Sąjunga, be to, ir kai kurie tuometiniai Lietuvos politikai. Kariuomenės (at)kūrimui neigiamai „pasitarnavo“ ir Lietuvos istorinė patirtis – 1940 m. okupacija, kuomet gerai aprūpinta kariuomenė nepasipriešino krašto okupacijai.
Pirmaisiais vėl nepriklausomos Lietuvos metais buvo bijoma ne tik kurti savo kariuomenę, bet apskritai tvyrojo baimė, vos prakalbus apie tarpukarines militaristines organizacijas. Be to, kurti kariuomenę 1989–1990 m. buvo sudėtinga, dar ir dėl to, kad Lietuvos teritorijoje buvo dislokuota sovietinė armija. Todėl kariuomenė buvo kuriama įvedant ir sugalvojant naujus, jokiems tradiciniams kariuomenės kūrimo elementams nebūdingus bruožus. (Nuotraukoje apybraižos pradžioje – SKAT Kauno rinktinės savanoriai pratybose Prienų poligone. 1991 m. VDKM Fotonuotraukų rinkinys, Fa-20270.)
Politinio (teisinio) sprendimo paieškos
Prieš 35-erius metus, pagrindine politine jėga Lietuvoje buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (toliau – LPS, Sąjūdis). 1988 m. birželio 3 d. įkurtas judėjimas savo veiklos pradžioje deklaravo esąs judėjimas, remiantis Sovietų sąjungoje Michailo Gorbačiovo pradėtą “pertvarkos” procesą. Laikui bėgant, strateginiu Sąjūdžio tikslu tapo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Tokia nuostata jau aiškiai buvo suformuluota oficialioje LPS rinkiminėje programoje. Iki šio, aiškiai suformuluoto, tikslo Sąjūdis ėjo palaipsniui. Palaipsniui kito ir LPS požiūris į kariuomenės reikalingumą. Šiame kelyje galima įžvelgti du raidos etapus: iki Kovo 11-osios ir po Kovo 11-osios. Kitaip tariant, atskirti, ką Sąjūdis darė kaip visuomeninis judėjimas nuo Sąjūdžio kaip politinės jėgos formuojančios atkurtos valstybės pamatus.
Apie požiūrį į karines struktūras LPS dokumentuose ir narių pasisakymuose pirmuoju laikotarpiu (iki Kovo 11-osios) kalbėti nėra paprasta. Didesnis dėmesys tuo metu buvo skiriamas apibrėžti sovietinės kariuomenės statusą Lietuvoje ir Lietuvos jaunuolių tarnybą Lietuvos teritorijoje. Beje, jaunuolių, savavališkai pasitraukusių iš sovietinės kariuomenės ar besislapstančių nuo karinės tarnybos, apsauga buvo kone vienintelis argumentas vertęs Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą (Toliau – LR AT) priimti keletą svarbių teisės aktų, padėjusių kurti krašto apsaugą jau antrajame etape (po Kovo 11-osios).
Tam tikslui (suteikti galimybę Lietuvos jaunuoliams tarnauti Lietuvos teritorijoje, nacionalinėse karinėse formuotėse) įgyvendinti, kaip įvardinta bendrojoje LPS programoje 1988 m., jų siekis buvo atgaivinti lietuviškų karinių dalinių tradicijas, nacionalinės karininkijos ruošimo institucijas. Ši nuostata buvo įrašyta ir visuose parengtuose Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucijos keitimo projektuose. Vėliau, 1989 m. pabaigoje, ruošiantis rinkimams į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, rinkiminėje Sąjūdžio programoje tarp svarbiausių Sąjūdžio uždavinių vidaus politikoje buvo ir siekis sukurti krašto apsaugos sistemą, įkurti Krašto apsaugos ministeriją (toliau – KAM). Dar kartą pabrėžta, kad LPS sieks pakeisti Lietuvos TSR Konstitucijos 29 – ąjį ir 30 – ąjį straipsnius dėl SSRS ginkluotųjų pajėgų ir panaikinti 61 – ąjį straipsnį dėl Lietuvos TSR piliečių pareigos tarnauti SSRS ginkluotosiose pajėgose.
Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento kariai išsirikiavę Aukščiausiosios Tarybos pastate. VDKM Fotonuotraukų rinkinys, Fa-18500
Laimėjus rinkimus ir paskelbus Kovo 11-osios aktą, pasikeitė ir nuostatos karinių organizacijų atžvilgiu. Pradėti registruoti savanoriai, turėję saugoti svarbiausius valstybės objektus, patvirtinti Lietuvos šaulių sąjungos įstatai, pradėtą diskutuoti ir apie kariuomenę. Priimti sprendimai, kad Lietuvos jaunuoliai neprivalo tarnauti kitos valstybės kariuomenėje ir kad sovietų karinių komisariatų veikla Lietuvoje nutraukiama. Visgi, Krašto apsaugos ministerijos sukūrimui buvo pasipriešinta.
Pirmas bandymas įkurti KAM buvo 1990 m. kovo 23 d., kai LR AT, tvirtinant pirmąją Lietuvos Respublikos vyriausybę, tuometinė ministrė pirmininkė Kazimiera Prunskienė krašto apsaugos ministru siūlė paskirti LR AT deputatą Vidmantą Povilionį. Tačiau tiek jo, tiek ir apskritai Krašto apsaugos ministro paskyrimui buvo pasipriešinta, teigiant, kad šiuo metu sukurta kariuomenė vis tiek su niekuo nesugebės kariauti, o ministerijos kūrimas gali labai sunervinti buvusius „šeimininkus“ ir būtų argumentas prieš Lietuvos pripažinimą derybose su Rusija. Be to, buvo laikomasi LPS koncepcijos, kad Lietuva bus neutrali valstybė.
LR AT nepatvirtinus krašto apsaugos ministro ir atsisakius įsteigti Krašto apsaugos ministeriją, visiškai kariuomenės kūrimo atsisakyta nebuvo. 1990 m. balandžio 25 d. buvo įkurtas Krašto apsaugos departamentas (toliau – KAD) prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurio generaliniu direktoriumi buvo paskirtas LR AT deputatas Audrius Butkevičius. Vienas pagrindinių KAD uždavinių buvo sukurti krašto apsaugos koncepciją. Beje, šitie trys žodžiai „krašto apsaugos koncepcija“ tapo savotišku koziriu kai kuriems AT deputatams, nepritariantiems bet kokioms pastangoms kurti krašto apsaugos sistemą. „Koncepcijos“ nebuvimas arba priešo neįvardijimas, buvo pagrindinis priekaištas pristatant bet kokį teisės akto projektą susijusį su kuriama krašto apsauga. Ar tai būtų Pasienio apsaugos, ar karinės prievolės ir pan. įstatymas.
LR AT deputatai kariuomenės kūrimo klausimu buvo pasiskirstę į dvi stovyklas: radikalus (nepritariančius bet kokiems bandymams (at)kurti karines struktūras), kurių požiūrį galima būtų apibūdinti citata: „Geriausia Lietuvos gynyba – tai būti pacifistais todėl, kad mūsų kariuomenė nuo nieko mūsų pačių neapsaugos“ ir nuosaikiuosius, kurie iš esmės nebuvo prieš atsargų (stipriai Maskvos nenervinant) krašto apsaugos kūrimą, remiantis savanoriškumo ar profesinės karo tarnybos principais suformuotomis nedidelėmis karinėmis struktūromis, skirtomis užtikrinti bent minimalią sienų kontrolę. Pastarasis požiūris buvo nulemtas kelių dalykų: istorine patirtimi (kai Lietuvos kariuomenė 1918 m. buvo kuriama savanoriškumo pagrindu) ir tokiu net šiomis dienomis gaju argumentu, kad kariuomenė daug kainuoja, todėl geriau tuos finansus skirti socialinėms reikmėms.
SKAT Kauno rinktinės savanoriai Kauno Karininkų Ramovėje (Kauno Karininkų Ramovės “šturmas” buvo viena iš savanorių akcijų. VDKM Fotonuotraukų rinkinys, Fa-18776
Pirmoji apybraižos dalis, ją parengė Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyrius. Tęsinys netrukus.
