(Tęsinys, pirmą apybraižos dalį skaitykite čia.) Vykstant šioms diskusijoms, kariuomenės (at)kūrimas jau buvo prasidėjęs. Atsikuriančių Lietuvos karinių struktūrų užuomazga reiktų laikyti LPS saugos būrius, kurių nariai dėl ryšimo žalio raiščio buvo vadinami žaliaraiščiais. Ši struktūra susiformavo 1988 m., siekiant apsaugoti Sąjūdžio renginius nuo galimų provokacijų iš sovietinių institucijų pusės. Būtent Kauno Sąjūdžio žaliaraiščių tarpe kilo idėja atkurti Lietuvos šaulių sąjungą (oficiali atkūrimo data – 1989 m. rugsėjo 20 d.). Nemaža dalis žaliaraiščių, sumažėjus Sąjūdžio renginių, po Kovo 11-osios atsiliepė į kvietimą registruotis savanoriais, iš kurių vėliau susiformavo Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (toliau – SKAT), kuri oficialiai buvo įteisinta 1991 m. sausio 17 d. Iš žaliaraiščių po Nepriklausomybės atkūrimo išaugo ir pirmoji įteisinta struktūra – Aukščiausiosios Tarybos apsaugos tarnyba, kuri oficialiai įkurta 1990 m. kovo 20 d.
Verta pastebėti, kad tiek beatsikurianti Lietuvos šaulių sąjunga, tiek pirmos savanorių akcijos iššaukė ir reakcijas iš Maskvos pusės, ko labiausiai bijojo ir LR AT deputatai, besipriešinę krašto apsaugos ministro paskyrimui. Nors kvietimas kviečiantis savanorius registruotis Sąjūdžio būstinėse ir buvo oficialiai išspausdintas spaudoje, atrodo, kad tai buvo su niekuo nederintas veiksmas arba nesulaukus detalesnės informacijos buvo nuspręsta vadovautis sava logika. Štai, Klaipėdoje, buvo nuspręsta, jog tai reiškia kad pradedama formuoti savanoriška krašto apsaugos kariuomenė. Tuo tikslu, Klaipėdos sąjūdžio taryba įkūrė Piliečių iniciatyvos komitetą, kurio vienas iš tikslų buvo formuoti krašto apsaugos pajėgas. Ilgai nelaukus, dar 1990 m. kovo 18 d., keliasdešimt savanorių ant sovietinių uniformų užsisiuvę lietuviškus atsiuvus nuvyko į Panemunės pasienio postą, kur pakeitė užrašą ant ženklo iš „Lietuvos TSR į Lietuvos R[espublika].“
(Nuotraukoje publikacijos pradžioje – Lietuvos šaulių sąjungos nariai Aukščiausioje Taryboje Sausio įvykių metu. 1991 m. VDKM Fotonuotraukų rinkinys, Fa-20707.)
Lietuvos Respublikos Karininkų kursų klausytojų ir dėstytojų rikiuotė VDKM sodelyje. VDKM Fotonuotraukų rinkinys, Fa-19488-10
Nežiūrint šių, labiau iš apačios kylančių, iniciatyvų tikrasis kariuomenės (at)kūrimas prasidėjo tik įkūrus Krašto apsaugos departamentą ir jis vyko gana greitai, dažnu atveju pirmiau kažką padarant, o tik po to tai įteisinant. Kitaip tariant, praktiniai veiksmai labai dažnai aplenkdavo politikų sprendimus. Štai, didžiausios, šiuo metu, Lietuvos kariuomenės dalies – Sausumos pajėgų kūrimas prasidėjo nuo karinio techninio-sporto klubo (įkurtas 1990 m. gegužės 31 d., KAD generalinio direktoriaus įsakymu Nr.1), tapusio Mokomojo junginio (įkurtas 1991 m. vasario 22 d.) pirmtaku. Tiek, karinio techninio sporto klubo, tiek Mokomojo junginio vadu buvo paskirtas Česlovas Jezerskas. 1991 m. rudenį pasikeitus politinei situacijai Maskvoje, savo ruožtu, Mokomasis junginys buvo performuotas į Greitojo reagavimo brigadą (1991 m. lapkričio 14 d.), kuriai 1992 m. birželio 6 d. suteiktas „Geležinio Vilko“ vardas.
Vienas pagrindinių valstybės suverenumą įrodančių požymių yra valstybės sugebėjimas kontroliuoti savo sienas. Sienų apsauga ir Pasienio apsaugos tarnybos kūrimas buvo vienas iš svarbiausių pirmųjų krašto apsaugos kūrėjų užduočių, to reikalingumą matė ir tie politikai, kuriems kariuomenės reikalingumas buvo diskutuotinas klausimas. Tik pradėjusiam kurtis KAD buvo patikėta pradėti saugoti valstybinę Lietuvos sieną. Departamentas turėjo perimti 1747 km sausumos, 99 km jūrų sienos ir oro erdvės kontrolę. Tam užtikrinti besikuriančioje Lietuvos krašto apsaugos sistemoje, buvo įkurta Pasienio apsaugos tarnyba (toliau – PAT), kurios viršininku 1990 m. spalio 15 d. paskirtas V. Česnulevičius.
Iki pirmojo šaukimo į privalomąją krašto apsaugos tarnybą ši struktūra buvo kuriama profesionalios kariuomenės pagrindu. Pirmame etape į ją dirbti buvo priimami tam darbui tinkantys, ne mažesnį kaip vidurinį išsilavinimą turintys asmenys. Nežiūrint visų teigiamų dalykų ir pastangų įdėtų kuriant PAT ir bandant užtikrinti ekonominę Lietuvos sienos apsaugą, pats sienos kontroliavimas nebuvo lengvas uždavinys. Visų pirma dėl to, kad Sovietų Sąjunga apie Lietuvos sienų kontrolę nenorėjo net girdėti. Lietuvos pasieniečių postų statymas, ypač Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje, iššaukdavo didžiausią nepasitenkinimą: postų deginimus, pasieniečių mušimą, pagaliau Medininkų žudynes.
KAD Mokomojo junginio Kauno kuopos kareivinės (miego patalpos) įrengtos E. Ožeškienės g. 37 pastato aktų(?) salėje. 1991 m. VDKM Fotonuotraukų rinkinys, Fa-24900
Viena iš rimtesnių problemų besikuriančiai Lietuvos kariuomenei buvo karininkų ir karių ruošimas. Didžiąją dalį pirmųjų karininkų sudarė buvę sovietinės armijos, esantys atsargoje ar prasidėjus Sąjūdžiui iš tarnybos pasitraukę karininkai lietuviai. Savi karininkai Krašto apsaugai buvo ruošiami dviejose vietose: Lietuvos karininkų kursuose ir Lietuvos karo akademijoje. Pirmus karininkus krašto apsaugai ruošti nuspręsta 1990 m. gruodžio 20 d., įsteigus 4 mėnesių trukmės Lietuvos karininkų kursus Kaune. Iki 1993 m. kovo 19 d. kuomet buvo įsteigta Krašto apsaugos puskarininkių mokyklą, šie, Kaune veikę, kursai parengė virš 600 karininkų, kuriems buvo suteikti jaunesniojo leitenanto laipsniai.
1992–1993 m. buvo sparčiai kuriamos naujos Lietuvos kariuomenės pajėgos. 1992 m. sausio 2 d. atkurta Lietuvos karo aviacija – suformuota Krašto apsaugos aviacijos tarnyba. Pirmasis lėktuvas su karo oro pajėgų ženklais pakilo jau vasarą, birželio 18-ąją. Organizuojant karinį mokymą 1992 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje duris atvėrė Krašto apsaugos mokykla. 1992 m. lapkričio 1 d. įkurta Karinių jūrų pajėgų flotilė, jai perduoti anksčiau suformuoto Atskirojo laivų diviziono laivai ir įranga. 1991 m. sausio 17 d. oficialiai įkurta SKAT, po metų veiklos buvo gerai struktūrizuota ir skaitlingiausia Krašto apsaugos sistemos struktūra, kuri per 1991–1992 metus išaugo nuo kelių šimtų iki 7000 karių.
Lietuvos Respublikos Karininkų kursų viršininkas plk. Bronislovas Vizbaras (1-as iš kairės) ir kursų viršininko pavaduotojas mjr. Stanislovas Adamonis. VDKM Fotonuotraukų rinkinys, Fa-19488-1
Lietuvos kaip ir kiekvienos kitos kariuomenės uždavinys buvo aiškus – ginti valstybę arba, kitaip sakant, neleisti, kad pasikartotų 1940 m. situacija. Pagrindiniai Lietuvos gynybos uždaviniai, anot A. Butkevičiaus buvo:
- Bet kokia kaina parodyti, kad Lietuvos užpuolimas yra ne socialistinė revoliucija, o tikras puolimas, t. y. padaryti tai, ko nepadarė Lietuvos kariuomenė 1940 m.;
- Laiko uždelsimas iki 1 mėnesio, kad būtų įmanoma sulaukti pagalbos;
- Nesugebėjus apginti krašto, organizuoti diversinį karą, t. y. naudojant pilietinio, civilinio pasipriešinimo metodus neleisti okupantui sukurti marionetinės valdymo sistemos.
Iki 1994 m. Lietuvoje buvo sukurtos visų rūšių karinės dalys: sausumos kariuomenė, Karinės jūrų pajėgos bei Karinės oro pajėgos. Tačiau dėl menkos materialinės bazės, pagrindinių įstatymų, kurie įvardintų jų vietą valstybėje bei nusakytų pagrindines funkcijas, nebuvimo jos negalėjo gerai funkcionuoti. Iki 1992 m. šių karinių padalinių net nebuvo galima įvardinti kaip Lietuvos kariuomenės, kadangi iki tų metų nebuvo ir pačio kariuomenės įstatymo. Formaliai Lietuvos kariuomenė Aukščiausios Tarybos sprendimu buvo atkurta tik 1992 m. lapkričio 19 d.
KAD Mokomojo junginio Kauno kuopos karys. 1991 m. VDKM Fotonuotraukų rinkinys, Fa-24886
Antroji (ir paskutinė) apybraižos dalis, ją parengė Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyrius.
